Džonas Lenonas

Turbūt sunku šiais laikais rasti žmogų, kuris nebūtų girdėjęs Johno Lennono vardo. Visgi, jei esi vienas iš naujosios, prarastosios kartos atstovų, tai informuosiu – visų pirma Johnas Lennonas buvo legendinės grupės The Beatles vokalistas, gitaristas ir dainų autorius, antroji jo veiklos sritis – politika, kova už taiką ir prieš kapitalizmą.

Johnas Lennonas gimė 1940 metais, darbininkų šeimoje. Vaikystė buvo sunki – Britaniją bombardavo vokiečiai, vyko Antrasis pasaulinis karas. Visgi, jau nuo ankstyvaus amžiaus ryškėjo jo užsispyrimas bei žingeidumas, visą gyvenimą jis domėjosi visomis gyvenimo sferomis ir mokslais – nuo archeologijos iki fizikos. Po karo, susiklosčius aplinkybėms, Johnas apsigyveno pas savo tetą, Liverpulyje. Jo tėvas buvo dingęs, o motina, gyvenusi poros myliu atstumu nuo jo, turėjo kitą vyrą. Visgi, jam niekada netrūko motiniškos šilumos bei meilės, būtent jo motina išmokė jį groti pianinu bei bandžo. Jo motina buvo fanatiška Elvio Presley gerbėja, taigi šį pomėgį rock‘n‘rollui perėmė ir jaunasis Lennonas.

Besimokydamas mokykloje, Johnas su draugais įkūrė skiffle stiliaus grupę The Quarrymen. Tuo metu jis sutiko bosistą Paulą McCartney , kuris prisijungė prie grupės kaip gitaristas. Naiviai tikėdamiesi išgarsėti, iš savo lėšų jie išleido pirmąją muzikinę plokštelę.

Netrukus autoįvykyje mirė Lennono motina. Tai buvo didelis smūgis – keletą mėnesių jis visai nebesidomėjo muzika, puolė į depresiją.

Koledže Paulas supažindino Johną su gitaristu George Harrisonu. Jie turėjo daug bendro, susidraugavo ir ištisomis dienomis kalbėdavo apie muziką ir gitaras. Taip pat koledže jis susipažino su dailininku Stuartu Sutcliffe, kuris įsigijo bosinę gitarą, ir būgnininku Pete Best. Taigi, penkiese – J. Lennonas, P. McCartney, G. Harrisonas, S. Sutcliffe ir Pete Best – dalyvavo atrankoje, kurios tikslas buvo groti Hamburgo klubuose. S. Sutcliffe, pagal profesiją buvęs ne muzikantu, o dailininku, nepatiko komisijai, todėl jie pasiūlė priimti tik 4 grupės narius. Jų nuostabai Johnas Lennonas atsakė, jog jie gros penkiese, arba negros visai. Komisija sutiko su sąlygomis ir naujoji grupė, pavadinimu „The Beatles“ pradėjo groti Hamburge bei gyventi rock‘n‘roll stiliaus gyvenimą.

„The Beatles“, iš anksto nieko nežinoję, Hamburge grojo ne šiaip bet kokiuose klubuose, o striptizo klubuose raudonųjų žibintų kvartale. Tai buvo vieno vokiečių verslininko komercinis projektas. Buvimas tokioje, švelniai tariant, pasiutusioje narkotikų ir sekso aplinkoje, taip pat paveikė Johno gyvenimą.

Staiga Lennono gyvenimą sukrėtė antroji stambi netektis – mirė jo geriausias draugas ir „The Beatles“ bosistas Stuartas Sutcliffe. Reakcija į šį įvykį buvo panaši, kaip ir į motinos mirtį. Nespėjus atsitiesti nuo sukrėtimo, Johnas sukrečiamas dar kartą – jis sužino, jog jo mergina pastojo. Jis buvo priverstas vesti savo merginą (nors autobiografijoje rašoma, jog pasirinkimas buvo nuoširdus) ir po kelių mėnesių gimė jo sūnus. Su sūnumi jis matydavosi retai, nes daug dirbo Hamburge.

Paulas McCartney pradėjo groti boso gitara, pakeitė Stuartą, ir netrukus jiems buvo pasiūlyta pastoviai groti viename garsiausių Hamburgo klubų. Taip prasidėjo „The Beatles“ šlovė. Grupę grojančią klube pastebėjo vadybininkas Brian Epstein. Naujasis vadybininkas pakeitė grupės įvaizdį 180 laipsnių – odinę aprangą pakeitė kostiumai, chuliganišką elgesį – mandagumas, iš grupės išmestas būgnininkas Pete Best ir pakeistas Ringo Starru. Johnui Lennonui tai nepatiko, jis mėgo ankstesnį lengvabūdišką gyvenimą. Kaip teigė buvęs būgnininkas, naujoji grupė iš Lennono stiliaus grupės tapo McCartney stiliaus grupe, ir tai aštrino jų tarpusavio santykius.

1962 m. „The Beatles“ Britanijoje įrašo pirmąsias savo dainas. Johno Lennono kūrybos daina „Love Me Do“ užkariauja Anglijos muzikos reitingus. Vadovaujama sumanaus vadybininko, grupė yra pakeliui savo šlovės olimpo link.

1963 metais vadinamoji „bitlomanija“ pradėjo plisti pasaulyje. Atrodė, išsipildė Johno svajonė – jis tapo žymesnis už patį Elvį, tačiau jam jo šlovė neteikė tiek džiaugsmo, kiek turėtų – jo mylima motina negalėjo džiaugtis kartu, jo sūnus neįsivaizdavo, kur ir kas yra jo tėvas, o jo geriausias draugas buvo miręs. Taip pat jis jautėsi parduotas – jis negalėjo pilnai savęs realizuoti ir tapo tam tikru vadybininkų vergu, jis nebeturėjo asmeninio gyvenimo, pastoviai dirbo. Dirbo superžvaigžde.

Bet jis nebuvo koks mulkis, neturintis savo nuomonės, kartas nuo karto, galbūt nevalingai, muzikantas rodė savo darbais bei pasisakymais. 1966 m. per interviu jis pajuokavo, kad „Anglijoje Beatles populiaresni už Jėzų Kristų“. Tai sukėlė masinį nepasitenkinimą krikščionių tarpe, buvo rengiamos masinės plokštelių deginimo akcijos, netgi Ku Kluks Klanas pasisakė už „Beatlų“ uždraudimą.
Nemažesnį rezonansą sukėlė jo asmeniniai pasisakymai prieš Vietnamo karą. Juo buvo nepatenkinti kiti grupės nariai bei prodiuseris, bet jis, nors ir dažnai tylėdavo, savo pasakytų žodžių neišsižadėdavo. Per TV laidą paklaustas, kokią moralinę teisę turėjo šitaip pasisakyti, jis atsakė, kad jo klausė – tai jis ir atsakė. Ir nesiruošia išsižadėti savo žodžiu ar paklaustas apsimetinėti ir tylėti, nes nėra koks vienuolis.


Tais pačiais metais Lennonas pirmąsyk susitiko su tada jau žymia japonų menininke Yoko Ono (小野洋子). Ji tapo labai artima Lennonui, nes , skirtingai nei jis pats, buvo laisva menininkė, žinojo ko nori, ir kūrė tai, ko norėjo, o ne tai, ką liepė prodiuseriai. Ji buvo kūrybinga ir realizuodavo save. Tai sužavėjo Johną. Jis paliko savo šeimą ir pradėjo gyventi kartu su Yoko. 1969 metais Yoko ir Lennonas susituokė ir neužilgo išvažiavo gyventi į JAV, Niujorką.

Vestuvės buvo tarsi kritinis taškas, taškas, užbaigiantis „Beatlų“ erą. Netrukus grupės, išleidusi paskutinį albumą – „Abbey Road“, iširo. Johnas, išlaisvintas iš komercijos gniaužtų, įsitraukė į politinę veiklą.

Yoko ir Lennono protestai buvo nepaprastai ekstravagantiški. Išleidę bendrą albumą „Two virgins“ („Du skaistuoliai“) jie nusifotografavo nuogi, ir iškarto po vestuvių pasiūlė žurnalistams kartu vykti į medaus mėnesį – kasdien nuo 9 iki 21 valandos jie leidosi filmuojami savo viešbučio kambario lovoje. Po skandalo su albumo viršeliu žurnalistai tikėjosi, jog jie prieš kameras užsiims seksu. Iš tiesų kameras jie panaudojo visai kam kitam – ištisas dienas jie tiesiog sėdėjo lovoje, virš jos pasikabinę užrašus „Hair peace“ ir „Bed peace“ („Plaukų taika“ ir „Lovos taika“) ir kalbėjosi apie pasaulinės taikos perspektyvas, apie vykstančius karus, filosofines vertybes bei humanizmą. Taip pat Johnas akcijos metu lovoje atliko dainą „Give peace a chance“ („Duokite šansą taikai“), kurią vėliau, 1969 m. spalio 15 dieną, pusė milijono demonstrantų dainavo Vašingtone protestuodami prieš karą Vietname. „Lovos protestą“ pora norėjo surengti ir Niujorke, bet, kaip jie sakė interviu, jie buvo įsitikinę, kad valdžia jiems tiesiog to neleis.



1971 metais Johnas Lennonas išleidžia savo antrąjį solo albumą pavadinimu „Imagine“ („įsivaizduok“), kuriame dainoje analogišku pavadinimu de facto apdainuojamos komunistinės-anarchistinės idėjos:

„įsivaizduok, kad rojaus nėra/ [...] įsivaizduok, kad po mumis nėra pragaro / [...] Yra tik žmonės, gyvenantys šiandien. [...] Įsivaizduok, kad nebėra valstybių, [...] taigi, nebėra dėl ko žudyti ir mirti./ [įsivaizduok] kad nėra religijos/ Įsivaizduok visą pasaulį, gyvenantį taikoje [...]. Turbūt manai, kad aš svajoklis, / bet aš toks ne vienas / prisijunk, ir gyvenkime visi kartu taikoje.“



Praktiškai visa jo naujoji kūryba buvo skirta jo idėjų propagavimui. Antroji jo žmona padarė svarbiausią dalyką jo gyvenime – įtikino, kad jis turi dainuotą tą, ką galvoja, ir dėl nieko nesigailėti ir neatsiprašinėti. Bet jis ne tik apdainavo idėjas, bet ir gyveno jomis – jo prodiuseris pasakojo, jog Johnas buvo vienas iš tų nedaugelio superžvaigždžių, kurios prašo elgtis su jomis kaip su žmonėmis. Johnas nesirgo „žvaigždžių liga“ ir buvo įsitikinęs, jog visi žmonės yra lygūs, todėl kaip lygus su lygiu bendravo tiek su savo žmona, tiek su savo kolegomis. Jo prodiuseriai ir įrašų studijų darbuotojai pamena su juo bendravę kaip su geru draugu.

Tais pačiais metais Lennonas atlikinėjo savo dainas koncerte „Free John Sinclair“, kurio tikslas buvo protestas prieš poeto, antifašisto, antirasisto bei antifašistinio aktyvisto John Sinclair kalinimą. Šis poetas taip pat buvo vienas iš Baltųjų Panterų Partijos steigėjų ir judėjimo už marichuanos legalizavimą pradininkas (jį nuteisė dešimčiai metų už viešus prisipažinimus laikant bei auginant marichuaną). Išėjęs į sceną muzikantas sakė: „J. Sinclairas buvo uždarytas į kalėjimą todėl, kad oponavo šiai valdžiai. Valdžiai, kuri nuo 1969 metų kas savaitę numeta po 2,5 Hirošimos atominės bombos“ (turimos omeny Vietnamo karo aukos). Įkalintajam aktyvistui kompozitorius skyrė jo vardu pavadintą dainą.

20 000 žmonių surengto protesto pasekmė – po trijų dienų Johnas Sinclairas buvo paleistas iš kalėjimo.
Johnas taip pat dalyvavo Juodųjų Panterų Partijos bei panašių kairiųjų socialistinių, antirasistinių judėjimų veikloje. Muzikanto pasirodymas viešumoje su marksistinės partijos lyderiu sulaukė nemažo rezonanso.

1972 metais prezidento Nixono administracija nusprendė, jog Johno politinė veikla kelia per daug pavojaus, todėl nutarė inicijuoti jo deportaciją.

Respublikonas senatorius Stormas Thurmondas teigė, jog „deportacija bus puikus strateginis žingsnis prieš jo veiklą“. Jo iniciatyva JAV Imigracijos ir Natūralizacijos Tarnyba pradėjo tyrimą, ir prasidėjo keturis mėnesius trukęs Lennono teismo procesas. 1973 metais tarnyba įteikė Lennonui įsakymą per 60 dienų palikti Jungtines Valstijas. Nurodyta priežastis buvo jo prasižengimas 1968 metais Londone – jis buvo sulaikytas už marichuanos nešiojimąsi. Neva dėl šio pažeidimo jis netenka teisės atvykti į Jungtines Valstijas. Tuo tarpu pats Lennonas įrodinėjo, jog jis netgi nebuvo baustas už marichuanos laikymą.

Pora buvo sugalvojusi Nutopijos valstybės fikciją. Tai atsieit buvo valstybė, neturėjusi žemės, pasų, dokumentų, tik žmones. Ji buvo remta anarchijos principais – jokios valdžios, visi žmonės – lygūs, o šalis – demokratinė. Nutopijos piliečiais galėjo tapti visi norintys. Jie paprašė JTO pripažinimo ir diplomatinių ryšių su JAV.

Praėjus prezidento rinkimams ir vėl laimėjus Nixonui FTB susidomėjimas Lennonu prislopo, bet teismai tęsėsi. Kaip jis sakė, „man atsiunčia raštą, kad išvykčiau per 30-60 dienų. Aš paduodu juos į teismą. Aiškinamės, teismai baigiasi, gaunu naują raštą. Vėl paduodu į teismą. Ir taip be galo. Tokiu būdu konservatoriai laimingi, nes galvoja, kad kažkas yra su manimi daroma, o liberalai laimingi, nes mato, jog manęs niekas neišmeta iš šalies. Visi laimingi!“.

Netrukus paaiškėjo Nixono neteisėti tardymo-sekimo metodai ir jis, grubiai pažeidęs konstituciją, buvo priverstas atsistatydinti.

Galų gale, 1975 metais, jo naujagimio sūnaus ir jo paties gimimo dieną, byla buvo galutinai laimėta. Johnui Lennonui buvo suteikta žalia korta ir jis liko JAV.

Po naujo sūnaus gimimo, jis atnaujino santykius ir su vyresniuoju. Kuriam laikui jis tapo šeimos žmogumi, aktyvizmui trūko laiko, bet tai buvo neilgam – tol, kol jis išgirdo naująjį McCartney hitą ir pavydėdamas pagalvojo: „aš galiu geriau“. Jis vėl grįžo į muzikos pasaulį.

1980 metais, gruodžio 2 dieną, Lennonas su savo žmona išvyko į įrašų studiją, duoti interviu. Prie durų jų laukė fotografai ir fanai, vienas iš jų buvo Markas Davidas Chapmanas. Jis tyliai davė Lennonui pasirašyti albumą „Double fantasy“, pasirašęs muzikantas paklausė: „tai viskas, ko tu nori?“.

Markas tyliai palinksėjo galva ir nubėgo. Pasibaigus interviu, Lennonas išvažiavo namo. Prie namų pirmoji iš automobilio išlipo jo žmona, jai praėjus, Markas paleido 5 išsiplečiančias kulkas į Johną.

Muzikantas paėjo penkis žingsnius į priekį, ištarė „mane pašovė“ ir sukniubęs mirė vietoje. Oficialiai motyvas – noras išgarsėti. Neoficialiai keliamos netgi hipotezės, jog žmogžudystę užsakė FTB ar CŽV.

1983 metais, po Lennono mirties buvo paviešinti FTB dokumentai, patvirtinę, jog valdžia persekiojo jį bei deportacija buvo inicijuota būtent dėl jo politinės veiklos. Dokumentus sudarė 283 puslapiai, vis dėlto, dar buvo likę įslaptintų puslapių, kurie dėl visuomenės spaudimo buvo paviešinti praėjus tik dar dvidešimčiai metų. Jie atskleidė JAV totalitarizmą – dokumentuose buvo ne tik absoliučiai visi vieši Johno pasisakymai, visų koncertų dainų ir kalbų žodžiai, bet ir asmeniniai pokalbiai (telefonų pokalbiai, susirašinėjimai...).

Vienas geriausių Lennono kūrinių – daina „Working Class Hero“ („darbininkų klasės didvyris“). Čia jis dainuoja apie klasių kovą ir apie darbininkų klasės bukinimą.

„Darbininkų klasės didvyris – kažkas, kuo reikėtų būti./ [...][Jie] bukina tave su televizija ir religija,/ Tu manai tu toks protingas ir nepriklausai jokiai klasei, / Bet kiek aš matau tu vis dar esi [sušiktas] valstietis.“



Šiandieną Johną Lennoną galime drąsiai vadinti darbininkų klasės didvyriu. Bet jis nenorėjo būti vedliu ar vadu – jis norėjo kad kiekvienas iš mūsų būtų didvyris. Kad kiekvienas iš mūsų siektų neįmanomo – normalaus gyvenimo.

„Manau... Jie bandė nužudyti Džoną. Bet... jiems nepavyko. Nes jo idėja tebegyva ir šiandien,“ – Yoko Ono, Johno Lennono žmona, 2008 m.



Autorius: Mefisto

Paskelbtas: 2010-01-05 18:53