Džordžas Orvelas

Eric Arthur Blair (1903 – 1950 m.), labiau žinomas slapyvardžiu George Orwell (Džordžas Orvelas) – XX a. pirmosios pusės britų rašytojas, revoliucionierius, socialistas bei anarchistas. Jis labiausiai žinomas už savo distopinę novelę „Tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt ketvirtieji“ ir satyrinę novelę „Gyvulių Ūkis“.

Erikas gimė Motaharyje, britų Indijoje, neturtingoje šeimoje (Erikas savo šeimą apibūdino kaip „šiek tiek žemiau vidutinės klasės lygio“). Jo tėvas buvo valstybės tarnautojas, Orvelas turėjo dvi seses.

Kai buvo vienerių, motina išvežė jį į Angliją. Jau tada, pasak motinos dienoraščio, sūnus turėjo daugybę meniškų polinkių. į Šešerių jis pradėjo mokslus anglikonų mokykloje, po dvejų metų pervestas į Šv. Kipro mokyklą. Kadangi jo šeima nepajėgė sumokėti mokyklos mokesčių, bet buvo pastebėtas Eriko talentas, tai mokestis už mokyklos lankymą jam buvo sumažintas perpus. Šioje mokykloje Orvelas susipažino su Kirilu Koneliu, tapusiu kitu žymiu britų rašytoju. Vėliau pastarasis jo pažįstamas savo žurnaluose publikuos ne vieną Orvelo straipsnį.

Besimokydamas mokykloje, Erikas parašė du svarbius eilėraščius, iš kurių vienas užėmė antrąją vietą Oksfordo literatūros konkurse (pirmąją užėmė Konelio eilėraštis). Baigęs mokyklą, mokėsi Velingtono bei Itono koledžuose, kur gavo nemažai patarimų iš savo mokytojo A. S. F. Gow. Jo tėvai neturėjo pakankamai pinigų, kad jis galėtų studijuoti universitete.

Erikas svajojo apie rytų kultūrą, buvo skaitęs nemažai knygų apie ją, ir todėl baigęs mokymąsi labai norėjo įsidarbinti imperiniu Indijos policininku. 1922 m. jis išlaikė atitinkamus egzaminus ir buvo priimtas dirbti į Birmą, dabartinį Mianmarą. Metai, praleisti policijoje, jam suteikė neišdildomos patirties: jis susidūrė su griežta disciplina, milžiniška atsakomybe, teisingo problemomis bei nusikalstamumu. Už gerą tarnybą, jis greitai buvo paaukštintas. Vėliau parašytose novelėse, tokiose kaip „Karimas“ (1931 m.), „Birmos dienos“ (1934 m.) ir „Dramblių šaudymas“ (1936 m.), jis rėmėsi patirtimi, gauta Indijoje.

1927 metais Orvelas atsistatydino iš policininko pareigų ir nutarė siekti rašytojo karjeros. Jis grįžo į Angliją, atnaujino ryšius su draugais ir susitiko su senuoju savo mokytoju. Sekdamas Džeko Londono pavyzdžiu, jis nutarė semtis įkvėpimo savo darbams lankydamas pačius vargingiausius Londono užkampius. Jis tyrinėjo skurdą ir socialinę nelygybę.

1928 metais jis išvyko į Paryžių. Čia gyveno, sėmėsi įkvėpimo, rašė kūrinius, knygas bei straipsnius įvairiems Prancūzijos laikraščiams. 1929 metais jis sunkiai susirgo ir buvo apvogtas, netekęs santaupų, įsidarbino indų plovėju viename iš prabangių viešbučių. Tais pačiais metais, jis nusiuntė savo esė „Spyglys“ kopiją Londono laikraščiui „New Adelphi“, ir tai tapo pirmuoju jo publikuotu esė.

1930-ųjų pradžioje jis grįžo į Londoną. Čia įsidarbino mokytoju, toliau tęsė rašymą. Iš įspūdžių gautų Londone bei Paryžiuje, jis parašė savo pirmąją knygą, „Dienos Paryžiuje ir Londone“. 1934 jis nutraukė mokytojo darbą, įsidarbino pusė etato darbe knygyne. Pusė dienos jis dirbo, kitą pusę – bendravo ir rašė. Jis susipažino su Esperanto judėjimo dalyviais, Nepriklausomos Darbo Partijos nariais. 1935 m. jis susipažino su Eileen O'Shaughnessy, su kuria susituokė 1936 metais.

Tais pačiais metais Ispanijoje prasidėjo politinė krizė. Prasidėjo Francisko Franko falangistų fašistinis sukilimas. Erikas įtemptai sekė visus šiuos įvykius. Orvelas nutarė vykti į Ispaniją, kovoti socialistų pusėje.

Gruodžio 23 dieną jis atvyko į Barseloną. Kai Džonas Makkeinas paklausė jo, ko jis atvyko, Erikas atsakė: „atvykau kovoti su fašizmu“. Jis užmezgė ryšius su Ispanijos Marksistų-Darbininkų Sąjūdžiu, Katalonijos Anarchosindikalistų Konfederacija ir Ispanijos Komunistų Partija, kurios dalis buvo socialistų judėjimas, kuris buvo valdžioje iki Francisko Franko sukilimo. IKP gavo plačią paramą iš TSRS.


Džordžas Orvelas Ispanijoje.

Po apmokymų Lenino vardo barakuose, jis buvo išsiųstas į gana ramų Aragono frontą. Dėl žinių, įgautų policijoje, jis greitai tapo kapralu. Įvairiuose vietovėse, jam kelissyk teko stoti į kovą, tačiau, nebuvo nepaliaujamų kauntynių.

1937 metais laikinai grįžęs į Angliją jis išleido knygą „Kelias į Vygan Pyrą“, kurioje nagrinėjo darbininkų klasės padėtį Šiaurės Anglijoje. Šią knygą išleido Anglijos „Kairiųjų knygų klubas“. Tai buvo pirmasis toks politizuotas Orvelo darbas, nagrinėjantis sociologiją ir visuomenės problemas.

Grįžęs į Ispaniją jis užsirašė į Internacionalo Brigadą, vieną iš Komunistinio Internacionalų įkurtų karinių pasipriešinimo organizacijų, ir pateko į mūšių sūkurį prie Madrido. Tačiau kai per Barselonos dienas (kai tarpusavyje susikovė stalinistai, trockistai ir anarchistai) palaikė ne stalinistų, o anarchosindikalistų ir trockistų gretas, komunistinės spaudos buvo apkaltintas kaip fašistų kolaborantas. Tai jam buvo milžiniškas smūgis, ir nusivylęs Orvelas grįžo į Aragono frontą. Jis atsisakė prisidėti prie Internacionalo Brigadų.

Liepos mėnesį, pergyvenęs kelis rimtus sužalojimus ir kare parodęs savo herojišką pusę, Orvelas buvo priverstas bėgti iš Ispanijos, kadangi Internacionalas pradėjo aktyviai persekioti trockistus bei anarchistus (ir tuos, kuriuos tokiais laikė). Gavęs padirbtus pasus, su bendražygiais pabėgo į Angliją, kur 1938 metais parašė knygą „Pagarbos duoklė Katalonijai“.

Anglijoje jam sekėsi sunkiai. Atakuojamas Kominterno organizacijų leidinių, jis buvo kaltinamas fašizmu, Franko palaikymu. Jį patį tai stebino, tačiau net sklindant tokiems kaltinimams jo straipsnius drįso spausdinti pagrindiniai britų dienraščiai (išskyrus jo nuomonę apie Ispanijos karą). Kovo mėnesį jo sveikatos būklė tapo kritine, jis išvyko gydytis į sanatoriją. Erikui diagnozuota tuberkuliozė. Rugsėjį slapta su savo draugu, rašytoju, L. H. Mejeriu, jis išvyko gydytis į vilą Prancūzų Maroke, kur parašė dar keletą esė bei knygų.

1939 metais mirė Orvelo tėvas, ir jis grįžo į Londoną. Čia, kartu su žmona, pradėjo darbą cenzūros departamente. 1940 metais buvo pripažintas netinkamu karinei tarnybai, tačiau norėdamas prisidėti kovoje, stojo į Namų sargų būrius. Kartu su socialistu Tomu Vintringemu jis tikėjosi reformuoti šią organizaciją į Liaudies Partizanų būrius.

1941 metais jis pradėjo rašyti amerikiečių žurnalui „Partizano apžvalga“, kuriame rašė apie Stalino-Hitlerio nepuolimo sutartį ir jos negarbingumą. Erikas dalyvavo keliose BBC laidose. Vėliau jis pradėjo dirbti BBC pilnu etatu, jis rūpinosi kultūros laidų transliacija į Indiją. Svarbu tai, jog jo transliacijose palaipsniui ėmė dominuoti kairiųjų idėjos.

1942 metais jis pradėjo rašyti kairiajam leiboristų žurnalui „Tribūna“. 1943 metais jis atsistatydino iš BBC ir pradėjo rašyti vieną svarbiausių savo darbų, „Gyvulių ūkį“. Tais metais Orvelas tapo „Tribūnos“ literatūros skyriaus redaktoriumi. Kai „Gyvulių ūkis“ buvo baigtas, iškilo nemažai bėdų su jo publikavimu, nes tuo metu tai buvo laikoma aštriu puolimu prieš Tarybų Sąjungą – antihitlerinės koalicijos vedlę.

1945 metais jis sustabdė darbą ir išvyko į neseniai išvaduotą Prancūziją. Tuo metu Anglijoje mirė jo žmona. Grįžęs jis tęsė žurnalisto karjerą, rašė įvairiems Britanijos ir JAV laikraščiams, parašė šimtus straipsnių ir pradėjo rašyti knygą „Tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt ketvirtieji“.

1946 metais jis susituokė su savo antrąja žmona. Praėjus metams, jo sveikata vėl kritiškai pablogėjo, tačiau naujoji leiboristų vyriausybė jį ėmė šantažuoti nesuteiksianti gydymo, jei Orvelas neišduos, kurie rašytojai yra netinkami dirbti Informacijos tyrimų departamente. Šantažuojamas Erikas galų gale palūžo ir pateikė rašytojų-komunistų sąrašą, į viešumą iškilusį tik 2003 metais. Už tai jam buvo suteiktas gydymas bei išleista jo paskutinioji knyga, „Tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt ketvirtieji“. Išleista knyga buvo negailestingai užpulta kritikų. 1950 metais, Erikas Blairas mirė Londono universitetinėje ligoninėje nuo tuberkuliozės.


Džordžo Orvelo kapas Londone.

Šiandieną mėgstama iškreipti jo biografiją, neva Orvelas buvo aršus antikomunistas, o jo darbai – grynai antikomunistiniai. Tai yra absoliutus melas. Pats jis iki Ispanijos pilietinio karo save vadino „toristu-anarchistu“ (šaltinis: Adelphi), karo metu teigė pamatęs anarchosindikalistinių komunų sėkmę ir vadino save anarchosindikalistu, arba, dažniau, tiesiog socialistu. Grįžęs iš Katalonijos, kur kovojo kairiųjų pusėje, jis įstojo į marksistinę Nepriklausomą Darbo Partiją. 1947 metais, žurnale „Partizano apžvalga“ jis parašė straipsnį „Pirmyn į vieningą Europą“, kuriame pateikė Europos, kaip socialistinės federacijos, viziją.




Parengė: Mefisto

Paskelbtas: 2010-02-14 13:24