Holokaustas (bei jo sąsajos su laisvąja rinka)

Holokaustas – viena didžiausių žmonijos istorijoje tragedijų. Įvairiais duomenimis, holokausto metu žuvo nuo 11 iki 17 milijonų žydų.
Holokaustas (gr. ὁλόκαυστος – hólos - „visiškai“ ir kaustós - "sudegintas") – sistemingas žydų naikinimas, genocidas, vykdytas Antrojo pasaulinio karo metu.


Holokausto aukos

Kai 1933 sausio 30 dieną Adolfas Hitleris tapo Vokietijos vadovu, žydų tautybės tebuvo mažiau nei 1% Vokietijos gyventojų, tačiau visuomenėje buvo labai stiprios antisemitinės nuotaikos, kurias dar aštrino ir ugningos nacių kalbos. Ši tautinė neapykanta turėjo visiškai socialinę prigimtį – tuo metu turtingiausieji Vokietijos verslininkai buvo daugiausia žydų tautybės, dažnai kaimuose turtingiausieji gyventojai taip pat buvo išsilavinę žydai – vaistininkai ar gydytojai. Žinoma, tautybė nelemia socialinės padėties, tačiau išnaudojęs Vokietijos buržuazijos nacionalinę sudėtį, Hitleris parodė vokiečiams „tikrąjį“ priešą – žydų tautą. Šios apgaulės tikslas buvo tas, jog vėliau žydų buržuaziją pakeitė vokiečių bei Hitlerio buržuazija, ir nesuprasdami, jog išnaudotojai neturi tautybės, vokiečiai lenkė nugaras prieš naują, totalitarinį rėžimą.

Naciams užėmus valdžią, žydų verslai imti boikotuoti, pradėtas vokiečių buržuazijos protekcionizmas.
1935 metais naciai pavertė savo antisemitines kalbas tiesioginiais veiksmais – Niurnberge buvo priimtas antisemitinių įstatymų paketas. Išleisti du pagrindiniai įstatymai – „Vokiečio garbės ir kraujo gynimo įstatymas“ bei „Reicho pilietybės įstatymas“, kurie įtvirtino segregaciją, mažumų atskirtį bei atėmė iš žydų Vokietijos pilietybę.

Iš įstatymų: „4. [1] Žydas negali būti Reicho piliečiu. Jis neturi teisės balsuoti klausimais, liečiančiais politiką. Jis negali užimti visuomeninių pareigų [...]“


Niurnbergo įstatymai

Prasidėjo, galima būtų pavadinti, „totalus antisemitizmas“. Žydų tautybės žmonės atleidinėti iš pareigų, išvejami iš kaimų, masiškai susidorota su žydais visuomeniniais veikėjais bei žurnalistais.
1938 metų lapkričio 8 dieną, Paryžiuje, Heršelis Grynšpanas (Herschel Grynszpan), Vokietijoje gimęs lenkų žydas, kuris prasidėjus antisemitinėms represijoms pabėgo į Prancūziją, protestuodamas prieš nacistinę politiką nušovė nacių diplomatą Ernstą fom Ratą (Ernst vom Rath). Jau sekančią dieną valdžia ėmėsi atsakomųjų veiksmų – iškart sustabdyta visa žydų spauda ir pareikšta, jog žydų vaikams draudžiama mokytis Vokietijos pradinėse mokyklose. Taip pat uždrausti visi žydų kultūriniai renginiai.


Jau dvi valandos po to, kai Vokietijoje buvo paviešinta žinia apie Vom Ratho mirtį, maždaug 11 valandą dienos, prasidėjo SA ir SS organizuotos antisemitinės riaušės, kurių metu buvo naikinamas žydų turtas. Kadangi buvo griežtai įsakyta neniokoti vokiečių turto, tai dažniau jis buvo daužomas kūjais ir kirviais nei deginamas. Sunaikinta 7500 žydų krautuvėlių ir parduotuvių.

Sutemus prasidėjo įvykiai, šiandieną vadinami „Krištoline naktimi“ (vok. Kristallnacht). Tai buvo masiniai žydų pogromai, žudynės, suėmimai bei turto naikinimas. Sugriauta apie 270 sinagogų (pratiškai visos buvusios Vokietijoje), sunaikinta 7000 žydų parduotuvių, nužudyta apie 2000 žydų, 100 000 – suimti ir išvežti į koncentracijos stovyklas (oficialūs Reicho duomenys).


Krištolinės nakties metu deganti sinagoga

Oficialiai Krištolinė naktis buvo „paaiškinta“ kaip vokiečių tautos valia ir iniciatyva, kaip visaliaudinis baudimas. Bet šios „bausmės“ dar nepakako – už diplomato nužudymą valdžia įsakė žydams sumokėti kolektyvinę baudą, Judenvermögensabgabe. Tai buvo 1 milijardas Reicho markių (maždaug 5,5 milijardo JAV dolerių šiandienos valiuta). Taigi, buvo surengtas viešas aukcionas, kuriuo metu naciai pardavė vokiečių buržuazijai 20% viso žydų turto.

Per 10 mėnesių nuo Krištolinės nakties iš Vokietijos pabėgo 115 000 žydų, o valdžia nusavino visų jų paliktą turtą. Dauguma bėgo į kitas Europos šalis, bet net apie 14 tūkst., norėdami tapti visiškai nepasiekiami vokiečiams, pabėgo į Šanchajų.

Pasaulinė reakcija buvo mažų mažiausiai „per lengva“. Praktiškai visa „reakcija“ buvo sensacingi laikraščių straipsniai ir nacių keiksnojimas – žodžiai ir tiek. Rimčiausia buvo Didžiosios Britanijos valdžios reakcija – jie nutraukė diplomatinius santykius su Trečiuoju Reichu bei sukūrė pagalbą programą žydų vaikams-pabėgėliams „Kindertransport“ . Tuo tarpu Jungtinės Valstijos, kurių buržuazija finansavo nacių atėjimą į valdžią (tarp finansavusių, tarp kitko, buvo ir Bushų šeimyna), „dėl vaizdo“ atšaukė vieną savo diplomatą, bet tuo tarpu visi diplomatiniai ryšiai išliko. Žinomas faktas, jog nacių Reiche veikė JAV tarptautinės korporacijos ir vėliau netgi naudojo vergų darbą.

Daugumos likusių pasaulio valstybių reakcija taip pat buvo per švelni. Visgi, melas būtų sakyti, jog ši naktis nepaveikė pasaulio ŽMONIŲ požiūrio į nacius – poveikis buvo kardinalus. Nacizmo populiarumas smarkiai krito ir žmonės suprato, kas iš tiesų yra nacių rasistinė politika.


Krištolinės nakties metu suimti kaliniai

Iš esmės Didžiosios Britanijos, skirtingai nei kitų valstybių, reakcija buvo netikėta. Juk dar rugsėjo 28 d. Miunchene britai ir prancūzai (pastarieji sulaužydami sutartį su Čekoslovakija) atidavė vokiečiams Sudetų kraštą, Čekoslovakijos regioną. Bendrai iki pat karo 1939 metais Hitleris Europoje jautėsi praktiškai visagalis, kone puse Europos jis okupavo nė šūvio neiššaudamas. Užsienio vyriausybės tiesiog linksėjo galvomis ir sutikdavo su jo veiksmas. To priežastis aiški – jie buvo ne naivuoliai, tiesiog kapitalistinių „demokratijų“ valdžia iš tiesų priklausė turtingiesiems korporacijų vadovams ir verslininkams, o pastarieji plėtė savo verslus Reicho užimtose teritorijose.

Kitokia reakcija buvo Tarybų Sąjungoje. Nors dabar ją bandoma pateikti kaip Vokietijos sąjungininkę, iš tiesų 1936 metais naciai sukūrė Antikominterno karinę sąjungą, kurios tikslas buvo kovoti su „pasauliniu blogiu“ – komunizmu. 1938 metais, po Krištolo nakties TSRS pasirodė pranešimai, partiniuose laikraščiuose TSKP atvirai smerkė nacių antisemitinę politiką. 1939 m. Tarybų Sąjungos vadovybė iniciavo susitikimą su Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vadovybėmis. Buvo tartasi dėl antinacistinės koalicijos kūrimo. Susitarti nepavyko, nes:
1. TSRS vadovybė reikalavo, jog sąjungininkai sutartyje konkrečiai nurodytų, ką darytų karo atveju.
2. TSRS reikalavo teisės karo atveju įvesti kariuomenę į kaimyninių šalių teritoriją.

Po Trečiojo Reicho ir TSRS nepuolimo sutarties pasirašymo prancūzų laikraštis „Figaro“ rašė: „Europos krizė pasiekė kulminaciją. TSRS, buvusi kolektyvaus saugumo ir pasipriešinimo agresoriui lyderė, pastūmėjo tą krizę iki aukščiausio laipsnio, sudarydama karo paskelbimo išvakarėse paktą, skatinantį agresiją“. Iš esmės Vokietijos-TSRS sutartis buvo laikoma tokia pat išdavyste, kaip ir Miuncheno suokalbis tarp Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos 1938 metais.

Pasyvus buvo ir popiežius. Tiek Pijus XI, tiek jo darbą nuo 1939 metų tęsęs Pijus XII žydų bei nacizmo klausimu daugiausia tiesiog tylėjo, o Pijus XI netgi pasirašė konkordatą (sutartį) su Trečiuoju Reichu (Reichskonkordat) . Dėl to katalikų vadovybė iki šiol smarkiai kritikuojama žydų bendruomenės. Po konkordato Hitleris, ankščiau skeptiškai žiūrėjęs į religiją, savo kalbose pradėjo kalbėti apie dvasiškumą, ant vokiečių karių diržų pasirodė užrašas „Got mit uns!“ (liet. „Dievas su mumis!“).

Taigi, 1939 metų rugsėjo 1 dieną, kai naciams buvo visiškai „atrištos rankos“ (tiek vakarai, tiek bolševikai nenorėjo konfliktuoti), prasidėjo Antrasis pasaulinis karas – Vokietija užpuolė Lenkiją. Vis dėlto rugsėjo 3 dieną, supratusios padėties rimtumą, karą Vokietijai paskelbė Didžioji Britanija bei Prancūzija, tačiau jie vokiečių pulti nedrįso, kovos prasidėjo tik 1940 m. gegužės 10 d., kai šie patys užpuolė Prancūziją.

Užimtoje Lenkijos teritorijoje naciai steigė getus. Tai buvo izoliuotos miestų dalys, kur per prievartą buvo suvaromi gyventi visi miesto žydai. Paprastai getai buvo kuriame prie geležinkelių, tam, kad reikalui esant galima būtų greitai išvežti visus žydus i koncentracijos stovyklas. Taip pat geležinkeliais buvo išvežama getų produkcija – visi getų gyventojai buvo verčiami dirbti karo pramonėje. Pavojingiausi lenkų žydai buvo nužudyti operacijos „Tanenbergas“ metu. Didelė dalis žydų iš Lenkijos bėgo į TSRS, pastaroji, savo ruožtu, paskelbė, kad Lenkijos valstybė nebeegzistuoja ir pradėjo Lenkijos teritorijų okupaciją iš rytų.


Žydų vaikas, mirštantis Varšuvos geto gatvėje

Naują lygį Holokaustas pasiekė 1941 metais, kai vokiečiai okupavo Lietuvą. Beveik per vienerius metus buvo sunaikinta 80% Lietuvoje gyvenusių žydų. Aktyviai prie genocido prisidėjo ir vietiniai lietuvių kolaborantai, kurie vėliau, po karo, slapstydamiesi aktyviai dalyvavo rezistencinėje veikloje. Lietuvių kalboje netgi atsirado terminas jiems pavadinti – žydšaudžiai. Didžioji Lietuvos gyventojų dalis žydšaudžius vertino neigiamai ir persekiojamiems žydams stengėsi padėti, šiandieną padėję žydams asmenys yra pagerbti atitinkamuose žydų pastatytuose monumentuose.


Juozas Lukša–Daumantas, vienas iš žydšaudžių, dalyvavusių pogromuose, vėliau – vienas iš partizaninio judėjimo vadovų.

1942 metais jau buvo okupuotos kitos kaimyninės valstybės – Baltarusija, Latvija, Estija, Ukraina, Moldova ir dalis Rusijos. Atsitraukdama bolševikų valdžia organizavo žydų evakuacija, ir maždaug apie milijoną žydų atsitraukė kartu į rytus. Bet vis tiek šiose teritorijose liko 3 milijonai žydų, įskaitant ankščiau čia pabėgusius iš Lenkijos.

Likę okupuotose žemėse komunistų aktyvistai bei komjaunuoliai pasitraukė į miškus bei kalnus, kur formavo Raudonųjų Partizanų pasipriešinimo būrius.
Genocidui vadovavo specialiosios SS grupės, vadinamos Einsatzgruppe (liet. „užduočių grupės“). Taip pat joms padėdavo vietinės komandos, tokios kaip latvių Arajs Kommando. Teisiant Einsatzgruppe narius Niurnbergo procese buvo nustatyta, jog jų užduotis buvo saugoti vokiečių armijos užnugarį žudant žydus, čigonus, komunistus (palaikančius komunizmo ideologiją), raudonuosius partizanus, bei kitus, keliančius pavojų nacionaliniam saugumui. 1941 gruodį konkrečiai Einsatzgruppe nariai sušaudė 300 000 minėtoms kategorijoms priklausančių žmonių.


Badaujantys Matauseno stovyklos kaliniai

1942 metais pradėtas kurti naikinimo stovyklų (Vernichtungslager) tinklas. Viena didžiausių buvo įrengta Aušvice. Sukurti taupesni genocido metodai – kadangi kulkos labiau reikalingos fronte, tai naikinti žydus pradėta dujų kamerose. Žydai buvo atvežami neva į paprastas darbo stovyklas, nuvedami į dušą, o dušai iš tiesų buvo dujų kameros. Visa tai buvo suderintas ir tikslus naikino mechanizmas – geležinkeliu atvežami žmonės, apžiūrimi ir t.t.., tada jie nusirengdavo (juk eidavo į „dušą“), buvo nužudomi dujomis, iš negyvų imdavo tai, kas vertinga (nuo auksinių dantų iki plaukų, iš kurių gamindavo šepečius), krematoriume sudegindavo. Tokiu metodu vien Aušvico Birkenau stovykloje buvo sunaikinta apie 1,400 000 žmonių.
Kalintys žydai taip pat buvo naudojami medicininiams eksperimentams. Žymus nacis J. Mengele, pramintas „mirties angelu“ ypač daug eksperimentavo su vaikais.
Didžiausią mastą genocidas pasiekė 1944 metais. Karą laimint Tarybų Sąjungai, buvo priimtas sprendimas atsitraukiant sunaikinti kuo daugiau žydų.



Raudonosios Armijos išvaduoti Aušvico vaikai



Autorius: Mefisto
Paskelbtas: 2010-01-23 16:31