Keturi komunarai

Komunarai – terminas, kuriuo vadinami Lietuvos Komunistai, žuvę kovose prieš carizmą ir kapitalizmą. Keturi komunarai – už laisvės idėjas žuvę LKP veikėjai: Rapolas Čarnas,Kazys Giedrys, Juozas Greifenbergeris, Karolis Požėla.

1926 m. gegužės 8, 9 ir 10 dienomis buvo išrinktas III Lietuvos Respublikos Seimas. Iš 92 Seimo narių Valstiečiai liaudininkai turėjo 22 atovus, socialdemokratai – 15, krikščionys demokratai - 14, Ūkininkų sąjunga – 11, Darbo federacija – 5, tautininkai – 3, Ūkininkų partija – 2 vietas. Dar 9 atstovus turėjo tautinės mažumos. Kairiosios partijos – Valstiečiai liaudininkai, socialdemokratai ir tautinės mažumos – sudarė koaliciją, ir, pagal to meto konstituciją, gavo teisę rinkti Lietuvos prezidentą.

Kairieji prezidentu išsirinko Valstiečių liaudininkų partijos atstovą, buvusį carinės Rusijos disidentą K. Grinį. Nuoseklus kairysis vadovas pirmiausia panaikino šalyje karinę padėtį, garantavo piliečiams pagrindines demokratijos laisves. Pasirašyta nepuolimo ir bendradarbiavimo sutartis su TSRS, kuria Tarybų Sąjunga pripažino Lietuvos teises į lenkų okupuotą Vilnių, legalizuota Lietuvos Komunistų Partija, iš kalėjimų paleisti politiniai kaliniai.

Valstybės administracijoje imtasi taupymo priemonių. Santaupos buvo skiriamos kelių statybai, pramonės, švietimo ir kultūros reikalams. Nutraukta militaristinė politika - sumažinta kariuomenė, sumažintos algos karininkams.

Taip pat prezidentas kartu su vyriausybe bei Seimu pradėjo vykdyti valstybės sekuliarizacijos politiką – kunigams nustotos iš valstybės biudžeto mokėti algos ir pensijos, mokyklose panaikinta tikybos pamoka, pradėtas visiškas Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės.

Lietuvoje buvo gilios kairiųjų tradicijos – pirmieji marksistų intelektualų judėjimai čia susikūrė dar XIX amžiuje. 1918 metais Lietuvos komunistai su V. Kapsuku priešakyje buvo įvykdę perversmą, po kurio sukūrė Lietuvos Socialistinę Respubliką (vėliau - Litbelą), gyvavusią iki 1919 metų pabaigos. Ginkluotos kovos dėl valdžios tarp komunistų ir vadinamosios nacionalistinės „Lietuvos tarybos“ vyko iki pat 1922 metų, kai LKP priėmė sprendimą pasitraukti į pogrindį ir pakeisti kovos taktiką.

Taigi, 1926 metais dešinieji ėmė baimintis, jog komunistams gali pavykti šalyje įvesti socializmą. Nutarta imtis ryžtingų veiksmų. Iki tol nepopuliari ir per rinkimus gaudavusi vos apie 3-6 vietas Seime, Smetonos Lietuvos Tautininkų Partija drauge su karininkija nutarė įvykdyti valstybinį perversmą.

1926 metų gruodžio 17 dieną įvyko karinis perversmas, po kurio įsigalėjo fašistinė Smetonos diktatūra (šiandien vadovėliuose įvardijama kaip „autoritarinė“). A. Smetona uždraudė visas partijas, išskyrus Tautininkų, vykdė griežtą nacionalistinę politiką (ėmė pavyzdį iš B. Musolinio), suvaržė demokratines laisves bei išvaikė Seimą. Gruodžio 24 dieną A. Smetona davė įsakymą suimti ir sušaudyti keturis Lietuvos Komunistų Partijos veikėjus - Rapolą Čarną, Kazį Giedrį, Juozą Greifenbergerį ir Karolį Požėlą.

Kazys Giedrys (1890 m. kovo 15 d. Salose, Rokiškio raj. – 1926 m. gruodžio 27 d. Kaune) – revoliucionierius, žurnalistas, aktyviai dalyvavęs tarptautinėje komunistų veikloje.

Kilo iš valstiečių šeimos. Nuo 1908 m. Petrapilyje dirbo fabrike, dalyvavo socialdemokratų veikloje. 1910 m. emigravo, 1911–1917 m. dirbo JAV baldų fabrikuose Bostone, Arlingtone, Filadelfijoje. Dalyvavo Amerikos lietuvių socialistų sąjungos (ALSS) veikloje, bendradarbiavo laikraštyje „Kova“.

1917 m. balandžio mėn. vėl atvyko į Petrapilį ir įstojo į RSDDP(b), dalyvavo revoliuciniuose įvykiuose. Nuo 1918 m. vadovavo RSDDP Petrapilio lietuvių sekcijai. 1919 m. buvo Lietuvos Socialistinės Respublikos atstovas prie Tarybų Rusijos vyriausybės.

Nuo 1919 m. rugsėjo iki 1920 m. balandžio dirbo pogrindyje Vilniuje, buvo suimtas, 1921 m. keičiantis politiniais kaliniais išvyko į Maskvą. 1921–1923 m. – RKP(b) CK lietuvių sekcijos sekretorius, dirbo LKP CK sekretoriate, 1921 m. – LKP delegacijos narys Komunistų Internacionalo III kongrese. 1923 m. spalio mėn. grįžo į Lietuvą ir iki 1924 m. balandžio mėn. dirbo pogrindyje Kaune. Policijai išaiškinus, buvo suimtas, nuteistas 4 metams, bet 1926 m. birželio mėn. Lietuvos socialdemokratų partijos ir Valstiečių liaudininkų vyriausybės amnestuotas. Dirbo Raudonosios pagalbos komitete.

Rapolas Čarnas (1900 m. lapkričio 13 d. – 1926 m. gruodžio 27 d.) – jaunas Lietuvos komunistų partijos aktyvistas, žurnalistas, kilęs iš inteligentijos. Aktyviai dalyvavo revoliucinėje kairiųjų veikloje, 1918-1919 metais vykstant kovoms Lietuvoje stojo į vietinius komunistų savanorių būrius. Rašė straipsnius ir atsišaukimus, kartu su LKP pasitraukė į pogrindį.





Juozas Greifenbergeris (1898 m. balandžio 6 d. Kalvarijoje – 1926 m. gruodžio 27 d. Kaune) – komunistinio judėjimo Lietuvoje ir už jos ribų veikėjas, žurnalistas. Mokėsi gimnazijoje Smolenske. 1918 m dalyvavo RKJS pirmojo suvažiavimo darbe, vadovavo šios organizacijos Vakarų sričiai. Nuo 1920 m. Komunistinio jaunimo internacionalo vykdomojo komiteto narys. 1920 m. pasiųstas nelegaliam darbui į Lietuvą. 1920–1922 m. LKJS sekretorius, laikraščio „Jaunasis komunistas“ redaktorius. LKP 3-jo (1921 m.) ir 4-jo (1924 m.) suvažiavimų delegatas. Nuo 1921 m. LKP CK narys, nuo 1923 m. CK org. biuro narys, 1926 m. LKP CK Politbiuro narys. 1921 m. Kominterno Trečiojo kongreso delegatas.

Karolis Požėla (1896 m. vasario 29 d. Bardiškiuose, Pakruojo raj. – 1926 m. gruodžio 27 d. Kaune) – revoliucionierius, vienas iš Lietuvos komunistų partijos įkūrėjų.

Gimė valstiečių šeimoje. 1906–1915 m. mokėsi Mintaujos gimnazijoje. 1915–1917 m. Tartu universitete studijavo mediciną. 1916 m. tapo Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos (bolševikų) nariu.

1918 m. kovo mėn. grįžo į Lietuvą, Diržių ir Bardiškių kaimuose įkūrė komunistų kuopelę, dirbo propagandinį darbą. Dalyvavo LKP(b) pirmajame suvažiavime, buvo išrinktas LKP(b) Šiaulių rajono komiteto nariu. Vienas Raudonosios armijos Žemaičių pulko ir 1919 m. sausio 8 d. sukilimo Šiauliuose organizatorių.

1919 m. galutinai žlugus Litbelui persikėlė į Raseinius, 1920 m. balandžio mėn. į – Kauną, kur įkūrė pogrindinę spaustuvę „Spartakas“, tapo laikraščio „Tiesa“ redaktoriumi. Pasirašinėjo slapyvardžiais Adolfas, M. Petrauskas, K. Šiaulietis ir kt. Nuo 1921 m. tapo LKP(b) CK nariu, nuo 1923 m. pirmininku. Penktojo Kominterno kongreso delegatas. 1921–1926 m. šešis kartus kalintas Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje.


Taigi, 1926 gruodžio 27 dieną, Kauno VI forte, įsakymas buvo įvykdytas – keturi komunarai buvo nuteisti mirties bausme – sušaudymu. Tai nebuvo vienintelės aukos – Smetonos valdymo metais vyko represijos prieš opoziciją, iškarto po keturių komunarų sušaudymo buvo suimta ir įkalinta beveik tūkstantis Lietuvos Komunistų Partijos ir Komunistinio Jaunimo Sąjungos narių. Sušaudyti ir socialdemokratų vadai.


1973 m. Ramybės parke pastatytas paminklas „Keturi komunarai“ (skulpt. Bronius Vyšniauskas ir Napoleonas Petrulis)

Norėdama sumenkinti komunistus, Smetonos propaganda paskelbė, neva trys iš keturių komunarų buvo žydų tautybės.

Tarpukario poetė S. Nėris parašė apie keturis komunarus eilėraštį, pavadintą „Keturiems“.

"Keturiems"

Snieguoti laukai tik, naktis tik bežadė
Girdėjo, kaip keturis sušaudyti vedė

Prie medžio pririšo, duobes jiems iškasę,
Ir tarės užgniauš revoliucijos dvasią.

Išskirstė kareivių prieš keturis būrį.
Kau gausią tik ženklą - iššauti jie turi.

Ir vienas prabilo... prieš mirtį išblyškęs.
Girdėjo naktis jį, draugai ir kariškiai:

"Kareiviai - draugai, - kapitalo vergijoj -
Dėl jūsų mes kovojom... ir mirti nebijom.

Draugai darbininkai..." Bet žodį nukando
Paraudęs majoras... Ir davė komandą.

Kareiviai sustingę lyg siena granito, -
Jų šautuvai patys ant žemės nukrito.

Įnirtęs majoras su budelio veidu
Čia savo naganą ir darbą paleido...

Snieguoti laukai tik ir balzganas rytas
Girdėjo, kaip darbo kovotojai krito... -

Parengė: Mefisto
Paskelbtas: 2010-04-21 01:30