Levas Davidovičius Bronšteinas – Trockis

Levas Davidovičius Bronšteinas (1879 – 1940 m.), geriau žinomas kaip Levas Trockis – Rusijos revoliucionierius, marksizmo teoretikas, Raudonosios armijos ir IV Internacionalo įkūrėjas, vienas iš Spalio revoliucijos lyderių.

Ankstyvasis gyvenimas

Levas Trockis gimė 1879 m. lapkričio 7 d., Rusijos Imperijos Chersono provincijoje (dab. Kirovohrado sritis, Ukraina). Levas buvo penktasis Davido ir Anos Bronšteinų sūnus. Bronšteinų šeima buvo žydai, tačiau nebuvo religingi.
Kai Levui sukako 9 metai, tėvas jį išsiuntė mokytis į Odesą, į istorinę vokiečių mokyklą, kuri ilgainiui tapo rusiška dėl Rusijos Imperijos rusinimo politikos.

Revoliucinės veiklos pradžia ir pirmoji tremtis

1896 m. Trockis persikėlė gyventi į Nikolajevą (dab. Mykolajivas). Čia jis ir pradėjo savo revoliucinę veiklą. Trockiui susipažinus su marksizmu, ši metodologija pradžioje jo nesužavėjo. Tačiau per tremties ir įkalinimo metus, palaipsniui Trockis tapo marksistu.
Vietoj to, kad siektų matematiko išsilavinimo, Trockis užsiėmė visai kita veikla.
1897 m. Levas Trockis dalyvavo Pietų Rusijos Darbininkų Sąjungos veikloje. Prisidengęs „Lvovo“ slapyvardžiu, Trockis rašė ir spausdino įvairias brošiūras apie socializmą, ir platino jas tarp studentų, ir darbininkų.

1898 m. spalio mėnesį, Trockis ir dar apie 200 Sąjungos narių buvo suimti ir nuteisti 2 metams kalėjimo. Praėjus 2 mėnesiams po Trockio įkalinimo, įvyko pirmasis naujai soformuotas Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos (RSDDP) suvažiavimas. Nuo šio suvažiavimo, Trockis pradėjo save laikyti šios partijos nariu.

1899 m. kalėdamas Levas Trockis vedė marksistę revoliucionierę Aleksandrą Sokolovskąją. 1900 m. Trockis buvo nuteistas 4 metams tremties Irkutsko srityje, Sibire. Čia gimė jo pirmos 2 dukterys: Nina Bronštein (Nevelson) ir Zinaida Bronštein (Volkova).



Pirmoji emigracija ir antroji santuoka

1902 m. vasarą Trockis pabėgo iš Sibiro. Spėjama, kad jis tada ir pasivadino „Trockiu“, pagal Odesos kalėjimo, kuriame anksčiau kalėjo, sargo pavardę. Trockis išvyko į Londoną, kur prisijungė prie Georgijaus Plechanovo, Julijaus Martovo, Vladimiro Lenino ir kitų laikraščio Iskra (liet. „Kibirkštis“) redaktorių. Greitai Levas Trockis tapo vienu pagrindinių Iskros redaktorių.

1902 m. Trockis sutiko savo būsimąją žmoną Nataliją Sedovą. 1903 m. jie susituokė. 1906 m. Levui Trockiui ir Natalijai Sedovai gimė sūnus Levas, o 1908 m. kitas sūnus – Sergėjus.

Nors Trockis ir išsiskyrė su pirmąja žmona, tačiau jie palaikė gerus santykius iki pat 1935 m., kai per Stalino „Didįjį valymą“ Aleksandra Sokolovskaja dingo be žinios.

1905 revoliucija

Po Kruvinojo sekmadienio įvykių (informacijos nuoroda), vasario mėnesį Trockis slapta grįžo į Rusiją. Pirmiausia Trockis atvyko į Kijevą, kur pogrindinėmis sąlygomis pradėjo spausdinti įvairias brošiūras, nukreiptas prieš carinę valdžią, tačiau greitai išvyko į tuometinę Rusijos Imperijos sostinę Sankt Peterburgą. Čia pradėjo dirbti su vietos bolševikais. Tačiau gegužės mėnesį revoliucionierius išdavė slaptosios policijos infiltruotas agentas ir Trockis privalėjo bėgti į Suomijos provinciją. Spalio mėnesį, Sankt Peterburge prasidėjus streikams, Trockis grįžo į sostinę.
Grįžęs į Sankt Peterburgą, Trockis prisijungė prie naujienų laikraščio „Rusijos žinios“ redakcijos.

Tačiau greitai Trockį suėmė carinė policija. Trockis ir kiti revoliucionieriai buvo apkaltinti 1906 m. ginkluoto sukilimo rėmimu. Teisme Trockis pasakė vieną geriausių kalbų savo gyvenime ir taip visuomenėje susikūrė ugningo oratoriaus įvaizdį. Tačiau teismas Trockį pripažino kaltu ir nuteisė dar vienai tremčiai į Salechardą, miestą vakarų Sibire.

Antroji emigracija

Tačiau pakeliui į Salechardą, Trockis pabėgo ir vėl išvyko į Londoną, kur dalyvavo 5-ame Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos (RSDDP) suvažiavime.
Spalio mėnesį Trockis išvyko į Austriją, Vieną, kur sekančius 7 metus dalyvavo Austrijos socialdemokratų ir Vokietijos socialdemokratų partijų veiklose.

Tačiau 1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Levas Trockis buvo priverstas iš Austrijos bėgti į neutralią Šveicariją.

Pirmas pasaulinis karas

Šveicarijoje Trockis daugiausiai dirbo su Šveicarijos socialistų partija. Taip pat parašė knygą, nukreiptą prieš Pirmą pasaulinį karą „Karas ir Internacionalas“.

1914 m. lapkričio 19 d. Levas Trockis išvyko į Prancūziją, kaip laikraščio Kievskaya Mysl (liet. „Kijevo Mintis“) korespondentas. 1915 m. sausio m. Trockis pradėjo dirbti Paryžiuje, internacionalistų laikraščio Nashe Slovo (liet. „Mūsų žodis“) redakcijoje.

Per laiką, kurį praleido Prancūzijoje, Trockis dalyvavo įvairiose konferencijose prieš karą ir palaikė įvairius pacifistinius judėjimus. Dėl savo veiklos, nukreiptos prieš karą, kovo 31 d. Trockį deportavo į Ispaniją. Tačiau ir Ispanijoje, vietos valdžia suprasdama, koks Trockis gali būti jai pavojingas, revoliucionieriui neleido pasilikti. Greitai Trockis buvo išsiųstas į JAV.



Apsigyvenęs Niujorke, Trockis dirbo laikraščio Novy Mir (liet. „Naujas pasaulis“) redakcijoje. Kai įvyko Vasario revoliucija, per kurią buvo nuverstas caras Nikolajus II, Levas Trockis vis dar gyveno Niujorke. Ir tik 1917 m. kovo 27 d. Trockis išplaukė iš Niujorko. Tačiau vos išplaukus, jo laivą Halifakse, Naujojoj Škotijoj (JAV), sulaikė sulaikė karinis britų laivynas. Levas Trockis visą mėnesį praleido arešte Naujoj Škotijoj, Rusijos užsienio reikalų ministrui Pavelui Milijukovui taip ir nesiryžtant bandyti išlaisvinti Trockį. Tačiau vis dėlto Milijukovas galiausiai pareikalavo, kad Trockis būtų paleistas ir balandžio 29 d. Trockis buvo paleistas. Gegužės 4 d. Levas Trockis pagaliau grįžo į Rusiją.

Grįžęs į Rusiją, Trockis pritarė bolševikams, tačiau iškarto prie jų neprisijungė. Rusijos socialdemokratai jau buvo susiskaldę bent į 6 frakcijas ir bolševikai laukė sekančio suvažiavimo, kad galėtų nutarti, su kuriomis frakcijomis jungtis, o nuo kurių galutinai atsiskirti. Trockis pradžioje laikinai prisijungė prie Mežrajoncų (liet. Tarprajoninkai), vietinės socialdemokratų organizacijos Sankt Peterburge ir tapo vienu iš jos lyderių. Pirmąjame Tarybų suvažiavime, birželį, Trockis buvo išrinktas į Visos Rusijos Vykdomąjį Centro Komitetą.

Po nepavykusio bolševikų sukilimo Petrograde, Trockis buvo suimtas rugpjūčio 7 d., tačiau po 40 dienų buvo paleistas. Bolševikams gavus daugumą Petrogrado Taryboje, spalio 8 d. Trockis buvo išrinktas pirmininku. Įvykus ginčui tarp Lenino ir Grigorijaus Zinovjevo su Levu Kamenevu, Trockis palaikė Lenino siūlymą laikinąją vyriausybę nuversti jėga.


Leninas, Trockis ir Raudonoji armija Petrograde.

Lapkričio 7 d., per 38-tą Trockio gimtadienį, po daugiau nei 20 metų revoliucinės veiklos, Rusijoje įvyko Spalio revoliucija. Trockiui pavyko sėkmingai atmušti baltųjų generolo Piotro Krasonovo vadovaujamus kazokus, kurie vis dar buvo lojalūs laikinajai vyriausybei.

Veikla po Spalio revoliucijos

Iki 1917 m. pabaigos, Trockis neabejotinai tapo antru pagal svarbumą žmogumi (po Lenino) bolševikų partijoje. Bolševikams Rusijoje atėjus į valdžią, Trockis buvo paskirtas užsienio reikalų liaudies komisaru (užsienio reikalų ministru) bei armijos ir laivyno reikalų liaudies komisaru.


Leninas ir Trockis Maskvoje, 1920 m.

Tačiau bolševikams atėjus į valdžią ne visi buvo patenkinti, todėl 1917 m. prasidėjo baltųjų sukilimas. Kaip puikiam taktikui ir organizatoriui, baltuosius sustabdyti buvo patikėta Trockiui.
Trockis kare prieš baltuosius nevengė žiaurių, tačiau būtinų metodų, kuo vėliau prieš Trockį kovoje dėl valdžios naudojosi jo priešininkai partijoje. 1920 m. Levo Trockio vadovaujamai Raudonajai armijai pavyko galutinai nugalėti baltuosius.


Trockis ir Raudonoji armija, 1921 m.

Kova prieš Staliną ir trečioji tremtis

1922 m. Stalinas, katik išrinktas į CK generalinio sekretoriaus postą (postą, kurio sukūrimui nuo pat pradžių priešinosi Leninas), Zinovjevas ir Kamenevas sudarė triumviratą, kad užtikrinti, jog Trockis, antras žmogus partijoje po Lenino ir labiausiai tikėtinas Lenino įpėdinis, bus pašalintas ir nepakeis Lenino.


Trockis, Leninas ir Kamenevas partijos suvažiavime, 1919 m.

1924 m. mirus Leninui, Trockis be abejonės buvo iškiliausias ir populiariausias žmogus partijoje, tačiau triumviratas pradėjo ieškoti būdų ir priekabių, kurie padėtų pašalinti Trockį. 23-ajame suvažiavime Zinovjevas ir Kamenevas padėjo Stalinui „nukenksminti“ Lenino testamentą, kuriame Leninas išreiškė norą, jog Stalinas būtų pašalintas iš CK generalinio sekretoriaus posto. Tačiau po suvažiavimo pasirodė pirmieji triumvirato silpnumo ženklai. Stalinas pradėjo pyktis su Kamenevu ir Zinovjevu.

Tačiau 1924 m. spalį Trockis parašė straipsnį „Spalio pamokos“, kuriame kritikavo Kamenevo ir Zinovjevo priešinimąsi 1917 m. Spalio revoliucijai. Šis straipsnis privertė Zinovjevą ir Kamenevą vėl susivienyti su Stalinu kovoje prieš Trockį. Triumviratas prieš Trockį pradėjo naudoti šmeižto taktiką. Ieškojo senų klaidų ir pagrinde koncentravosi į 3 sritis:

• Trockio konfliktą ir prieštaravimus bolševikams, ir Leninui 1917 metais.


• Tariamą Trockio 1917 metų įvykių iškraipymą. Taip pat aiškinant, jog Trockis pabrėžia pačio svarbą tuose įvykiuose ir menkina kitų bolševikų vaidmenį.


• Trockio žiaurų elgesį ir būtas bei nebūtas klaidas Rusijos pilietinio karu metu.

Sužinojęs apie tokį šmeižtą, Trockis buvo perpykęs, tačiau nieko nebegalėjo padaryti, kadangi priešininkai sutelkė visas jėgas prieš jį. Trockio priešininkams pavyko tiek sumenkinti jo reputacija, jog 1925 m. sausį Levas Trockis buvo pašalintas iš armijos ir laivyno reikalų liaudies komisaro ir revoliucinės karo tarybos pirmininko postų. Galiausiai Zinovjevas pareikalavo, jog Trockis pasitrauktų iš partijos. Bet Stalinas atsisakė paremti Zinovjevą ir taip meistriškai suvaidino neutralaus vaidmenį. 1925 m. buvo sunkūs metai Trockiui. Pamažu jo įtaka buvo silpninama, jis buvo šalinamas iš politikos. Galiausiai 1927 m. Trockį pašalino pirmiausia iš CK, o vėliau ir iš partijos.

1928 m. Trockį ištrėmė į Almatą, Kazachstaną. 1929 m. buvo ištremtas iš Tarybų Sąjungos į Turkiją. Kartu su Trockiu išvyko ir jo žmona Natalija Sedova bei sūnus Levas Sedovas. Per 1929 – 1934 m. Stalinas galutinai išnaikino visus likusius Trockio rėmėjus partijoje.

Ištremtas Trockis, Stambule susidūrė su kita problema. Čia buvo nemažai „baltųjų“ vadų, kuriuos pilietinio karo metu jis buvo sumušęs. Buvę generolai kėlė nemažą pavojų Trockiui, tačiau vis dėlto nieko nepadarė. 1933 m. Trockis išvyko į Prancūziją. Po dviejų metų, išvyko į Norvegiją. Dar po dviejų metų apsigyveno Meksikoje.

Tremtyje Trockis parašė keletą labai svarbių veikalų, kaip pvz. „Rusijos revoliucijos istorija“ (1930) ir „Kas yra Tarybų Sąjunga ir kur ji eina?“ (1936). Pastarajame veikale Levas Trockis kritikavo stalinizmą bei numatė, jog dėl susikūrusio biurokratinio aparato Tarybų Sąjunga neišvengiamai žlugs. Taip pat teigė, jog vėliau Tarybų Sąjunga vėl atsikurs.

Ketvirtasis Internacionalas

1938 m. Trockis ir jo šalininkai Prancūzijoje nusprendė, jog kominternas tapo priklausomas nuo Stalino, todėl įkūrė Ketvirtąjį, trockistinį internacionalą. IV internacionalas oponavo stalinizmui ir kapitalizmui, dėl ko buvo nuolatos stebimas ir represuojamas ne tik TSRS agentų, bet ir kapitalistinių valstybių. O vėliau ir maoistų.

1940 m., nors ir būdamas kitoje Žemės pusėje (Meksikoje), dėl nuolatinės stalinizmo kritikos, Trockis tapo per daug pavojingas Stalinui.
1940 m. rugpjūčio 20 d. į Trockio namus slapta įslinko NKVD agentas Ramonas Merkaderas ir užpuolė Trockį jo darbo kambaryje. Žudikas trenkė ledo kirtikliu Trockiui į galvą, tačiau smūgis nebuvo tikslus ir neužmušė Trockio iškarto. Išgirdę triukšmą, į kambarį įbėgo Trockio asmens sargybiniai ir vos neužmušė Merkadero, tačiau Trockis juos sustabdė pasakęs, kad Merkaderas gali būti naudingas. Levas Trockis buvo nuvežtas į ligoninę, išoperuotas ir dar išgyveno daugiau nei dieną, tačiau rugpjūčio 21 d. mirė.

Vėliau James Kenonas, JAV socialistų partijos sekretorius pasakojo, jog paskutiniai Trockio žodžiai buvo:

„Aš neišgyvensiu šio užpuolimo. Stalinas pagaliau pasiekė tai, ką nesėkmingai bandė padaryti anksčiau.“


Levo Trockio kapas.



Parengė: Comandante
Paskelbtas: 2010-02-15 00:59