Michailas Frunzė

Michailas Vasilejevičius Frunzė (1885 m. vasario 2 d. – 1925 m. spalio 31 d.) – bolševikų revoliucionierius, vienas pagrindinių Raudonosios Armijos vadų, talentingas karo teoretikas, taktikas bei strategas.

Gyvenimas

Michailas Frunzė gimė Biškeke (dabartinė Kirgizijos sostinė). Tuo metu Biškekas buvo mažas Rusijos Imperijos miestelis. Frunzė mokėsi Verniy mieste (dab. Almata), o 1904 metais įstojo į Politechnikos Universitetą Sankt Peterburge. Frunzė revoliucinę veiklą pradėjo anksti.

1903 metais įvykusiame antrajame Rusijos Socialdemokratų Darbininkų partijos (RSDDP) suvažiavime Londone, dėl Vladimiro Lenino ir Julijaus Martovo ideologinių nesutarimų, įvyko partijos skilimas į bolševikus ir menševikus. Frunzė prisijungė prie Vladimiro Lenino vadovaujamų bolševikų.
1905 metais Rusijoje prasidėjus revoliucijai Frunzė atliko svarbų vaidmenį – vadovavo tekstilės fabrikų darbininkų sukilimams Šujoje ir Ivanove.

Nuslopinus revoliuciją, 1907 metais Frunzė buvo suimtas ir nuteistas mirties bausme, tačiau vėliau nuosprendis buvo pakeistas sunkiesiems darbams iki gyvenimo galo.
Beveik 10 metų Frunzė kalėjo Sibiro kalėjimuose, tačiau 1917 metais pabėgo į Čitą ir tapo bolševikų laikraščio „Vostochnoe Obozrenie“ (liet. „Rytų apžvalga“) redaktoriumi.
Vasario revoliucijos metu Frunzė buvo Minsko liaudies milicijos viršininkas, vėliau buvo išrinktas Baltarusijos Tarybos pirmininku. Neilgai trukus Frunzė išvyko į Maskvą, kur vadovavo ginkluotam darbininkų sukilimui.

Po Spalio revoliucijos Michailas Frunzė tapo Voznesenko provincijos Karinių reikalų komisaru. Netrukus prasidėjo Rusijos pilietinis karas tarp „raudonųjų“ ir „baltųjų“. Pačioje karo pradžioje Frunzė buvo paskirtas Pietinės Armijos grupės vadovu. Sumušęs admirolo Aleksandro Kolčiako pajėgas ir užėmęs Omską, Frunzė įgavo Levo Trockio pasitikėjimą ir šis jį paskyrė Rytų fronto armijos vadovu. 1919 metais Frunzės vadovaujami Raudonosios armijos daliniai puolė baltųjų pajėgas Turkmėnijoje. Vasario mėnesį Frunzė užėmė Kivos miestą, o rugsėjį – Bucharą. Frunzės vadovaujami daliniai skynė vieną pergalę po kitos.

1920 metų lapkritį Frunzė užėmė Krymą ir išstūmė baltųjų generolo Piotro Vrangelio pajėgas iš Rusijos. Taip pat vadovavo pajėgoms, sumušusioms Nestoro Machno Juodąją gvardiją.
1921 metais buvo išrinktas į Rusijos komunistų partijos (RKP) centro komitetą. 1925 metais tapo Revoliucinės karinės tarybos pirmininku.

Frunzės parama Zinovjevui įtraukė jį į konfliktą su Stalinu, kuris tuo metu buvo vienas pagrindinių Zinovjevo priešininkų ir kuris prieš tai palaikė šiltus santykius su Frunze.

Mirtis

Frunzė ilgą laiką kentėjo nuo skrandžio opų. Jam daugybę kartų buvo siūlyta daryti operciją, tačiau visada atsisakydavo. 1925 metais ypač pablogėjus sveikatai, Frunzė buvo paguldytas į ligoninę. Josifas Stalinas ir Anastasas Mikojanas aplankė jį ligoninėje ir įkalbėjo, jog leistųsi operuojamas. Dar prieš mirtį Frunzė rašė savo žmonai: „Šiuo metu jaučiuosi visiškai sveikas ir tai atrodo juokinga, o dar juokingiau atrodo būti išoperuotam. Vis dėlto, abu partijos atstovai įtikinėja, jog ji reikalinga.“

Jau tuo metu tokia operacija buvo laikoma labai paprasta ir buvo itin mažai galimybių, jog bus nesėkminga. Tačiau Frunzė mirė 1925 metų spalio 31 d., per operaciją, dėl neįprastai didelio chloroformo kiekio, daug kartų viršijusio dozę, kuri naudojama įprastinei narkozei. Dėl to atsirado daugybė įtariančių, jog Frunzė galėjo tapti eiline Stalino auka, kuris tuo metu jau buvo pradėjęs stiprinti savo valdžią ir persekioti partijos narius, kurie galėjo kelti potencialią grėsmę jo valdžios įtvirtinimui. Nors niekad ir nebuvo įrodyta, jog Frunzė mirė dėl Stalino kaltės, tačiau įtartina ir tai, jog 1934 metais vienas po kito mirė visi keturi Frunzę operavę gydytojai (Martynovas, Grekovas, Rozanovas ir Gėtė).

Palikimas

Tarp kitų komunistų Michailas Frunzė buvo laikomas, kaip nepaprastai kūrybingas ir nebijantis naujovių politikas. Komunistų partijos draudimo laikotarpiu Frunzę gerbė ir juo žavėjosi kiti partijos nariai už patikimumą ir atkaklumą siekiant užsibrėžto tikslo, o Rusijos pilietinio karo metu už – bebaimiškumą ir už laimėtus mūšius pilietiniame kare (kai kuriuos tiesiog neįtikėtinus). Už stiprias teorines bei praktines žinias, Frunzė buvo laikomas vienu iš svarbiausių kandidatų į Liaudies komisarų tarybos pirmininko postą po Lenino mirties.


Monumentas Michailui Frunzei šalia Rusijos armijos kultūros centro Maskvoje.

1926 metais Stalinui jau pradėjus senųjų revoliucionierių asmens kultą, Biškekas buvo pervadintas į Frunzę. Nors 1991 metais Frunzė vėl buvo pervadintas į Biškeką, tačiau Biškeke iki šiol Frunzė neužmirštas: gatvė Biškeko centre pavadinta jo vardu, taip pat veikia memorialinis Frunzės muziejus. Vėlesniais metais viena prestižiškiausių karo akademijų Tarybų Sąjungoje buvo pavadinta jo garbei.

Žinomesnės frazės

„Viskas, ką mes darome, kiekvienas mūsų veiksmas, turi atitikti aukščiausius revoliucijos idealus.“

„Raudonąją armiją sukūrė darbininkai ir valstiečiai ir ją valdo darbininkų klasės valia. O ši valia yra palaikoma vieningos Komunistų partijos.“


Parengė: Comandante

Paskelbtas: 2010-07-18 18:34