Mochandas Karamčand Gandi

Mochandas Karamčandas Gandis (1869 m. – 1948 m.) – kovotojas už Indijos nepriklausomybę, anarchistas, dar žinomas kaip Mahatma (hind. „didžios sielos“) Gandi. Tai viena iš kertinių figūrų, privedusi Britanijos Imperiją prie iširimo.

Ankstyvasis gyvenimas

Gandis gimė Indijos mieste Pordanbare, šeimoje, priklausiusioje vaišijų varnai (varna hinduizme – žmonių „rūšis“). Jo tėvas buvo valdininkas, provincijos premjeras. Tėvai auklėjo jį kaip tolerantišką ir geraširdį.

Būdamas 13 metų, jis susituokė su 14-mete Kastrubai Machandži – tokios tėvų suplanuotos santuokos tais laikais Indijoje buvo normalu. Kaip rašė atsiminimuose Gandis, tuo metu jie net nesuvokė, kas yra santuoka, ir džiaugėsi, nes vestuvių metu juos papuošė ir davė daug saldainių. Kai Mochandui buvo 15 metų, porai gimė pirmasis vaikas, gyvenęs vos keletą dienų. Tais pačiais metais mirė jo tėvas. Kastrubai ir Mochandas turėjo 4 sūnus (gimė 1888; 1892; 1897 ir 1900 metais).

Besimokydamas pradinėje ir vidurinėje mokyklose, Gandis niekada neišsiskyrė savo gabumais, buvo įprastas vidutinis studentas. Jis mokėsi Bhavngaro koledže, tačiau jam buvo sunku, nes mokslo kryptis jam nepatiko – tėvas labai norėjo, jog jis būtų advokatu, o jam ši profesija nepatiko.

Studijos užsienyje

1888 rugsėjį Gandis išvyko į Londoną studijuoti teisės Londono Universitetiniame Koledže. Gyvenimas Imperijos sostinėje buvo smarkiai įtakotas įžadų, duotų Indijoje: kaip hinduistas, dalyvaujant vienuoliams jis motinai pasižadėjo nevalgyti mėsos, negerti alkoholio ir nepaleistuvauti. Įkvėptas H. Salto knygos, jis prisijungė prie Vegetarų Bendruomenės, ir buvo išrinktas į jos vadovybę. Šioje bendruomenėje jis susipažino su hindu ir budistų teosofais, pasiūliusiems jam perskaityt Bhagavad Gita. Iki tol niekada nesidomėjęs religija, Gandis ėmė domėtis hinduizmo ir krikščionybės darbais (tarp jų ir L. Tolstojumi).

Pietų Afrikoje

1891 metais jis sužinojo, jog jo motina mirė, tačiau jo giminės tai slėpė nuo jo. Kadangi jau buvo baigęs mokslus, iškart sužinojęs žinią, išvyko į Indiją. Čia bandė dirbti teisininku, bet kadangi tėvynėje nelabai buvo reikalingas, išvyko į Pietų Afriką. Čia dirbdamas, jis palaipsniui pirmąsyk pradėjo kovą už žmogaus teises.


Gandis Afrikoje

Pirmąsyk su diskriminacija jis susidūrė tada, kai važiuodamas traukiniu buvo paprašytas iš pirmosios klasės vagono persėsti į trečiosios klasės (nors turėjo pirmosios klasės bilietą) vien todėl, jog buvo indas. Toliau keliaudamas kitu traukiniu, jis buvo paprašytas atsistoti ir važiuoti stovinčiam, tam, kad atlaisvintų vietą europiečiui (nepaklusus, vairuotojas jį sumušė). Po to jam buvo atsisakyta suteikti vietą keliuose viešbučiuose.

Kito žinomo incidento metu, traukinyje jam buvo liepta nusiimti tiurbaną, o jis nepakluso.

Pietų Afrikoje jis pradėjo naudoti satjagraha taktiką, kurios elementus perėmė iš Levo Tolstojaus, rusų religinio anarchizmo ideologo. Tolstojaus taktikos esmė buvo nenaudoti smurto, nebendradarbiauti su valdžia ir pan. – protestuotojai buvo sodinami į kalėjimus (tarp jų ir Gandis), mušami, kankinami, tačiau patys jokiu būdu smurto nenaudojo. Ši taktika pasirodė veiksminga.

1906 metais, po to, kai britai įvedė naujus mokesčius, zulu tautos atstovai nužudė du britų pareigūnus. Atsakydami į tai, britai paskelbė karą zulų tautai. Tuo metu Gandis kovodamas už indų ir britų teisių sulyginimą, kvietė indus kaip tikrus piliečius stoti į armiją. Britų armijos sudėtyje, indai suformavo savanorių būrius, kurie rūpinosi sužeistais kareiviais. Indų medikų ir slaugų būrio vadovu buvo paskirtas pats Gandis.

Gandis pasisakė už Pietų Afrikos nepriklausomybę ir Imperijos gyventojų teisių sulyginimą. Tai išgarsino jį tiek tarp indų Afrikoje, tiek tėvynėje.

Grįžimas į Indiją

1914 metais jis grįžo į Indiją. Jis sakė kalbas, susitikinėjo su žymiais visuomenės veikėjais. 1915 metais Nobelio premijos laureatas, žymus indų rašytojas, Rabindranatas Tagoras pirmąsyk Gandį pavadino „mahatma“. Gandis šio titulo nepriėmė, nes manė esąs nevertas jo.

Pirmoji Gandžio akcija, susilaukusi milžiniško pasisekimo - Cheda Satjagraha. Indijos kaimuose buvo auginamos praktiškai vien kultūros, tinkamos pardavimui ir eksportui, tačiau praktiškai jokių maistinių kultūrų. Kaimai kentėjo nuo bado, skurdo, nes už auginamus produktus jie iš valdžios beveik nieko negaudavo. Gandis sukvietė Chedos provincijos gyventojus, ir kartu jie pradėjo masiškai valyti kaimus ir miestus nuo nešvarumų, statyti ligonines bei mokyklas, reikalauti diskriminacinių įstatymų panaikinimo. Už tai Gandis buvo suimtas kaip ramybės drumstėjas. Gandžiui buvo uždrausta grįžti į kalėjimą. Atsakydami į tai, gyventojai organizavo masinius protestus prie policijos bei kalėjimo. Visų šių protestų ir vėlesnių derybų su britais pasekmė – smarkiai sumažinti mokesčiai, bei visi kaliniai paleisti iš kalėjimo.

Po šių įvykių Gandis tapo visos Indijos įžymybe ir didvyriu.


Gandis 1918 m.

1921 metais, po Džanvalos skerdinių, kai britų kariai iššaudė taikius protestuotojus, buvo smarkiai pakilusi visuomenės agresija prieš britus, tačiau Gandis kvietė susilaikyti ir protestuoti taikiais metodais. Tais metais, Gandis tapo Indijos Nacionalinio Kongreso (Indijos partija) vadovu. Jis įtvirtino dvi naujas kovos taktikas – svadeši ir chati, t.y. nepirkti absoliučiai jokių britiškų prekių ir nešioti pačių pasigamintus rūbus, užuot pirkus britų tekstilės produktus.

Gandis kovojo ir už moterų emancipaciją – kvietė jas daryti tai, kas moteriai buvo laikoma „žeminančia“, „negarbinga“ veikla, pvz. mokytis.

Taip pat ši taktika pasireiškė valdiškų švietimo, teismo ir kitų įstaigų boikotavimu, išėjimu iš valdiško darbo, britiškų titulų atsisakymu. Britų atsakas į tai buvo taikių demonstracijų šaudymas, Gandis buvo suimtas, kankintas ir pasodintas šešeriems metams kalėti. Jis buvo paleistas 1924 metais, praleidus tik 2 metus kalėjime, dėl sveikatos būklės.

Kita žymi Gandžio akcija buvo 1930-ųjų „Druskos eitynės“. 1928 metais britai inicijavo komisiją, turėjusią pravesti konstitucijos reformas, tačiau į ją nebuvo įtrauktas nė vienas indas. Taigi, Gandis pasiūlė surengti nauja pilietinio nepaklusnumo akciją. Kadangi į protestus valdžia nereagavo, 1930 kovą Gandis surengė akciją prieš „druskos mokestį“. Jis, su pasekėjais, žygiavo 388 kilometrus prie jūros, kad pasigamintų druską pats. Britų atsakas į tai buvo 60 000 žmonių suėmimas ir įkalinimas, tačiau Gandis buvo pakviestas derėtis.

Derybų metu buvo sutarta, jog mainais į visų politinių kalinių paleidimą, bus pristabdyta pilietinio nepaklusnumo akcija. Derybos labai nuvylė Gandį ir Indijos nacionalistus, negana to, neilgai trukus, Gandis pats buvo pasodintas į kalėjimą.

1932 metais prasidėjo Gandžio judėjimas už „neliečiamųjų“ kastos teises. Naujoji britų įdiegta konstitucija atskyrė „neliečiamųjų“ elektoratą nuo kitų kastų. 1933 metais Mochandas sėdėdamas kalėjime paskelbė bado akciją iki mirties (visgi, mirties neprireikė), kurios metu iškovojo „neliečiamiesiems“ šiek tiek reformų. Jis taip pat aktyviai bendravo su pastarųjų lyderiu B.R. Ambedkaru. Visi šie įvykiai privedė prie to, kad 1934 metais į Gandžio gyvybę buvo pasikėsinta 4 kartus.

1934 metais Gandis išėjo iš Indijos Nacionalinio Kongreso, kadangi nusivylė naująja partijos politika. Naujoji pagrindinė Kongreso užduotis buvo ne iškovoti Indijos nepriklausomybę, o sukurti Indijoje socializmą. Iki pat Antrojo pasaulinio karo Gandis aktyviai kovojo už nepriklausomybę, 1942 m. įkūrė judėjimą „Išeikite iš Indijos“. Netrukus judėjimo vadovai buvo suimti ir įkalinti. Po karo, nepaisant Gandžio pastangų, Indija buvo išskaidyta į hinduistų Indiją ir dviejų dalių musulmonų Pakistaną (rytų Pakistanas nuo 1971 m. - Bangladešas).


Gandis 1939 m.

Būdamas Tolstojaus sekėju, anarchistu, Gandis atsisakė dalyvauti valdžioje. Taip pat, kaip tolstojininkas jis skeptiškai žiūrėjo į technologijas ir svajojo apie Indiją be valdžios, kaip atskirų primityvistinių komunų sistemą. Gandis ir toliau kovojo už savo idėjas masinėmis bado akcijomis. Tačiau jo anarchistinės idėjos vis labiau nepatiko musulmonų ir hinduistų fundamentalistams. 1948 metais, radikalių hinduistų grupuotė organizavo Gandžio nužudymą. Mahatma buvo nušautas eidamas vakarinės maldos.


Gandžio kapas

Mochandas Karamčandas Gandis – be abejo viena ryškiausių XX a. asmenybių, išpopuliarinusi taikių protestų taktiką, bei sukūrusi naują filosofiją – gandizmą. Jo veiklos vaisiai ir šiandien matomi pasaulio žemėlapyje.


Parengė: Mefisto
Paskelbtas: 2010-02-15 19:43