Nestoras „Batko“ Machno

Nestoras Ivanovičius Machno (Нестор Іванович Махно) – žymus anarchistas, anarchistinės bendruomenės kūrėjas ir svarbi Rusijos pilietinio karo figūra. Kovotojas su kapitalizmu ir bolševizmu.

Nestoras gimė 1888 metais, Rusijos Imperijos pietvakariuose, šiandieninės Ukrainos rytuose, kaime, pavadinimu Guljaipolė, kuriame gyveno vos 30 000 tūkst. gyventojų, tebuvo keli fabrikai ir mokyklos. Jo tėvai buvo skurdžiai valstiečiai. Jo tėvas mirė jam esant dar kūdikiu, jam augti padėjo tik motina ir keturi jo broliai. Septynerių jis tapo piemeniu, nuo aštuonerių žiemomis pradėjo lankyti mokyklą. Dvylikos jis metė mokyklą ir įsidarbino pas vokiečių kolonistų buožes. Nuo septyniolikos tapo proletaru – įsidarbino geležies liejykloje.

Visa ši gyvenimo patirtis suformavo atitinkamas jo pažiūras – jis susidūrė su išnaudojimu, socialine neteisybe, skurdu. Jis nematė skirtumo tarp proletaro ir valstiečio, žmones jis skirstė į išnaudotojus ir išnaudojamuosius.

Taip palaipsniui jis sulaukė 1905 metų revoliucijos. Nors realiai jų kaime praktiškai nieko ypatingo tada neįvyko, bet buvo atsiusti caro žandarai ir įvesta griežta, karinė tvarka. Dirbdamas liejykloje Machno iš bendradarbių sužinojo apie pagrindines anarchistų idėjas ir tikslus, ir 1906 metais, neapsikentęs dėl esamos padėties, įstojo į vietinį anarchistų judėjimą.

1906-1908 metais Machno buvo nesyk kaltintas kaip politinių žmogžudysčių bendrininkas/vykdytojas, bet trūko įrodymų, dėl to buvo paleidžiamas. Rimta nesekmė jį ištiko 1910 metų kovą, kartu su kitais 13 anarchistų jis apiplėšė pašto vagoną ir visi 14 buvo sučiupti bei nuteisti pakarti. Nestorui pasisekė – jo motinos prašymais, gubernatorius jo pasigailėjo ir mirties bausmę pakeitė katorga iki gyvos galvos. Jis buvo įkalintas Butyrkos kalėjime, Maskvoje.

Katorga, kad ir kaip keistai beskambėtų, buvo turbūt geriausias jam gyvenime nutikęs dalykas. Jis papuolė į vieną kamerą su antimonarchistais, politiniais kaliniais, tarp kurių buvo tokie kaip Piotras Aršavinas (žymus rusų anarchistas ir istorikas).

Kalėjimas jam tapo tarsi universitetas, kuriame jį mokė kameros draugai, jis studijavo ir skaitė Bakunino, Kropotkino darbus, mokėsi literatūros, matematikos, istorijos, filosofijos.

1917 metais, įvykus Vasario revoliucijai, visi politiniai kaliniai buvo paleisti, tarp jų - ir Nestoras. Greitai jis grįžo į gimtąjį kaimą, kur naudojosi ypatinga pagarba dėl to, jog buvo politinis kalinys. Pasikaustęs anarchizmo teorijoje Machno nedelsė – jis atkūrė vietinę anarchistų organizaciją ir ruošėsi kaime įvesti anarchiją.

Kovo 28-29 dienomis Machno su anarchistais organizavo Guljaipolės tarybos įkūrimą, taip pat smulkiuose aplinkiniuose kaimeliuose buvo įkurtos gyventojų išrinktos tarybos. Machno išrinktas Guljaipolės tarybos pirmininku. Netrukus proletariatas sukilo prieš vietinę buržuaziją ir išsireikalavo atitinkamų teisių, kai kurios gamyklos buvo nusavintos. Valstiečių atstovai tuo metu sukvietė buožes, pravedė jų turto inventorizaciją ir pradėjo nusavinimą bei dėjo pamatus žemės reformai.
Buvo nutarta, jog visas turtas ir žemė turi būti išdalyti po lygiai.

Prasidėjo žemės reforma. Iš buožių atimta žemė, ir išdalyta valstiečiams bei jų vaikams. Pagrindinis dalybos principas buvo duoti/palikti žmogui tik tiek žemės, kiek jis fiziškai pajėgus dirbti. Iš kai kurių dvarininkų atimtas visas turtas ir dvaruose įrengtos komunos.

Žaibiška revoliucija baigėsi tada, kai nepatenkinta buržuazija ėmė ginkluotis. Anarchistų atsakas į tai – tarybų sprendimu įkurtas Revoliucijos gelbėjimo komitetas, kuris nuginklavo buržuaziją ir galutinai eksproprijavo jos turtą. Revoliucija buvo baigta – Guljaipole nebuvo nei pinigų, nei valdžios, nei privačios nuosavybės, tik laisvosios tarybos, atstovaujančios, bet ne valdančios.

Po Spalio revoliucijos iškilo dvi problemos:
1. Atvykę kompartijos atstovai reikalavo leisti jiems sudaryti tarybas ir pradėti žemės reformą, tuo tarpu, kai Guljaipole jau seniai buvo ir tarybos, ir reforma;
2. Leninas Brest-Litovsko susitarimu atidavė didžiąją dalį Baltarusijos ir Ukrainos vokiečiams bei austrams, todėl augo jų atakos tikimybė.

Kadangi iškilo saugumo problema, anarchistai demokratijos ir savanoriškumo principais suformavo Revoliucinę Sukilėlių Armiją, dar žinomą kaip Juodąją Gvardiją. Juodojoje Gvardijoje karininkai buvo renkami pačių kareivių iš kareivių tarpo, balsavimu. Armiją sudarė 1700 savanorių.

Tuo pačiu metu, kituose aplinkiniuose miestuose ir kaimuose formavosi vis daugiau anarchistinių miestų bei sąjungų. 1918 metų pradžioje suformuojama anarchistinių teritorijų konfederacija, kurios vadovu išrenkamas Nestoras Machno. Kovo mėnesį vyksta Ukrainos Anarchistų Konferencija, tuo tarpu Vokiečiai įsitvirtina didmiestyje prie Guljaipolės – Jekaterinoslavlyje.


Anarchistinės konfederacijos administracinė sistema. Komunų gyventojai yra patys sau valdžia, o centralizacija – grynai atstovaujamoji bei techninė.

18-ųjų metų liepą Nestoras išvyko į Maskvą susitikti su V. I. Leninu, L. Trockiu, P. A. Kropotkinu ir kitais nemažiau svarbiais asmenimis. Savo atsiminimuose jis pasakoja, jog Leninas domėjosi, kaip Ukrainos valstiečiai interpretuoja šūkį „visa valdžia taryboms“. Nestoras jam atsakė: „Valstiečiai šį šūkį supranta kiek savaip. Jie mano, jog absoliučiai visos gyvenimo sferos turi būti reguliuojamos remiantis sąmoningu darbo žmonių pasirinkimu ir laisva valia. Laisvosios komunos, miesto ar apylinkės tarybos nėra nei svarbesnės, nei nesvarbesnės už revoliucinį liaudies organizavimąsi, savarankišką ekonomikos reguliavimą ir kovą su buržuazija,“. Nustebęs Leninas pasakė: „ką gi, reiškia jie susirgo anarchizmu! [...] Argi anarchistai nemato esamos realybės? Kodėl jie taip neapgalvotai elgiasi?“

Iš esmės jau tada išryškėjo ideologiniai nesutarimai tarp jo ir bolševikų, nors paprastai Machno bolševikus laikė savo ideologiniais draugais (tiksliau būtų sakyti, tiesiog artimiausiais iš visų judėjimų). Jis nusivilia bolševikais bei jų vykdoma politika ir Maskvą pavadina „popierinės revoliucijos centru“.


Laisvoji Teritorija, anarchistų „valdomos“ žemės 1918-1921 metais

Juodoji Gvardija pradėjo aplinkinių teritorijų išlaisvinimą. Tai buvo stipri karinė jėga, prie kurios jungėsi vis daugiau savanorių. Anarchistai kovojo su austrų, vokiečių, Ukrainos nacionalistų bei baltųjų karinemis pajėgomis. Kartais konfliktuodavo su raudonaisiais, bet tik išprovokavus patiems raudoniesiems, nes de facto bolševikai po karo žadėjo anarchistams suteikti autonomiją, jie tikėjosi Ukrainos teritorijoje sukurti vieną didelę anarchistinę konfederaciją.

Viena iš romantiškų istorijų apie Nestorą – kad anarchistai apsupdavę baltųjų karininkus bei kareivius, ėjusius tiltu per Dnieprą, ir leisdavę pasirinkti – arba nusiplėšti antpečius bei apdovanojimus, išmesti ginklus ir eiti savais keliais, arba būti įmestiems į upę ir paskęsti.

1919 metais įveikęs vokiečius Machno buvo pramintas „batko“ („tėvu“), tai tapo ne tik jo slapyvardžiu, bet kaip ir neoficialiu bendruomenės vadovo „titulu“. Netgi oficialius RA dokumentus jis pasirašydavo kaip „Batko Machno“.

Vienas iš garsių Machno šūkių, kuriuo vadovavosi sukilę Kronštato anarchistai, buvo „Valdžią liaudžiai, o ne partijoms!“. Anarchistai oponavo „proletariato avangardo diktatūros“ idėjai.

Machno vadovaujama Juodoji Gvardija sumušė visus rimtus revoliucionierių priešus, o tik paskutinis Denikinas buvo įsikūręs Kryme. Tada Raudonosios Armijos vadovas Levas Trockis nutarė, kad reikia baigti su „machnovščina“ ir anarchija, ir sugalvojo klaidinantį planą. Jis, savo sąjungininkams, anarchistams, liepė pulti Krymą ir sutriuškinti baltuosius. Užėmus Krymą, Raudonieji apsupo pusiasalį – tai buvo spąstai. Juodoji Gvardija buvo sutriuškinta, Machno su savo komanda teko bėgti. Jie paspruko į Rumuniją, kur buvo gydomos šautinės žaizdos, po to jis pabėgo į rytų Lenkiją, kur bandė pradėti sukilimą ir sukurti anarchistinę bendruomenę. Jam nepavyko, buvo suimtas ir išvežtas į Dancigą. Po to pervežtas į Prancūziją, kur ir praleido savo gyvenimą iki 1934 metų, kai susirgo džiova ir mirė.

Nestoro sukurta anarchistinė bendruomenė yra ypatinga tuo, kad tai buvo pirmas tokio tipo bandymas šiuose kraštuose, sukurta bendruomenė nenaudojo nei pinigų, nei kapitalo. Gyvenimas rėmėsi savitarpio pagalba ir lygybe, valdžios taip pat nebuvo, tik atstovai tarybose – esminius savo gyvenimo klausimus žmonės sprendė patys. Tai buvo absoliuti opozicija kapitalizmui, bolševizmui, diktatui ir autoritarizmui.

Iki mūsų laikų išliko ir kitas pilietinio karo laikų Machno šūkis: „Mušk baltus kol paraudonuos, o raudonuosius – kol pajuodos“.


Kadrai iš filmo „9 Nestoro Machno gyvenimai“


Istoriniai kadrai, Juodoji Gvardija ruošiasi kelionei



Autorius: Mefisto

Paskelbtas: 2010-01-05 19:25