Roza Liuksemburg

Roza Liuksemburg (lenk.: Róża Luksemburg; 1871 m. kovo 5 d. – 1919 m. sausio 15 d.) – marksizmo teoretikė, filosofė, ekonomistė, revoliucionierė, Lenkijos ir Vokietijos kairiojo judėjimo aktyvistė.

Gyvenimas ir revoliucinė veikla

Roza Liuksemburg gimė tuo metu Rusijos Imperijai priklausiusioje Lenkijoje, Zamostės mieste, žydų šeimoje. Roza buvo penktasis medienos prekiautojo Eliasz Liuksemburg ir Line Löwenstein vaikas.
1880 metais šeima persikėlė gyventi į Varšuvą, Roza ėmė lankyti gimnaziją. Būdama vos 16 metų, jau įsitraukė į revoliucinę veiklą. Nuo 1886 metų priklausė kairiajai Lenkijos Proletariato partijai. Veiklą partijoje Liuksemburg pradėjo organizuodama visuotinį streiką. Dėl streiko mirtimi buvo nubausti keturi partijos vadovai, o partija uždrausta, tačiau su likusiais nariais Liuksemburg toliau palaikė ryšius.
1887 metais Liuksemburg baigė gimnaziją. 1889 metais pabėgo į Šveicariją, nes grėsė suėmimas Lenkijoje. Čia įstojo į Ciuricho universitetą, studijavo filosofiją, istoriją, politinius mokslus, ekonomiką ir matematiką, apgynė daktarinę disertaciją „Pramonės vystymasis Lenkijoje“.

1883 metais Roza Liuksemburg ir Julian Marchlewski įkūrė laikraštį „Sprawa Robotnicza“. Laikraštis kritikavo Lenkijos Socialistų partijos vykdytą nacionalistinę politiką, kuria buvo siekiama tik Lenkijos nepriklausomybės atgavimo. Roza Liuksemburg teigė, jog kova turi vykti ne tik už nepriklausomybę nuo Carinės Rusijos, bet ir prieš kapitalizmą.

1893 metais, sujungus socialdemokratines Lietuvos ir Lenkijos organizacijas, Roza Liuksemburg ir Leo Jogiches įkūrė Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Socialdemokratų partiją.

1898 metais Roza Liuksemburg susituokė su vokiečiu Gustav Lübeck ir išvyko gyventi į Berlyną. Čia ji tapo aktyvi Vokietijos Socialdemokratų partijos narė, kritikavo Eduardo Bernšteino siūlytą reformistinę politiką ir palaikė revoliucijos idėją. Dėl savo oratorinių sugebėjimų, Liuksemburg greitai tapo viena svarbiausių ir žinomiausių partijos narių. Ji teigė, kad prieštaravimus tarp kapitalo ir samdomo darbo gali išspręsti tik proletarinė revoliucija. Netrukus Roza Liuksemburg pasiūlė visus revizionistus (reformistus) pašalinti iš partijos. Nors tai ir nebuvo padaryta, tačiau tuo metu vis dar marksisto Karlo Kautskio (vėliau Karlas Kautskis išdavė marksizmą. Dėl to jį kritikavo Leninas savo veikale „Proletarinė revoliucija ir renegatas Kautskis“ informacijos nuoroda) dėka partijos programa išliko marksistinė.

Nuo 1900 metų Liuksemburg nuolatos rašė apžvalgas įvairiuose laikraščiuose apie tuometines Europos ekonomines ir socialines problemas. Jau tada numatydama artėjančio karo grėsmę, ji nuolatos kritikavo Vokietijos militarizmą ir valdžios vykdytą imperialistinę politiką.
Nuo 1904 iki 1906 metų, už savo politinę veiklą, Liuksemburg kalėjo tris kartus.
1907 metais Londone ji susitiko su Vladimiru Leninu.
1910 metais Roza Liuksemburg siūlė surengti visuotinį darbininkų streiką, nukreiptą prieš karą, tačiau Vokietijos Socialdemokratų partijos vadovai nesutiko su siūlymu. Tai lėmė, jog Rozos Liuksemburg ir Karlo Kautskio ryšiai nutrūko.
Antrojo (Socialistų) Internacionalo suvažiavime Štutgarte, Liuksemburg perskaitė rezoliuciją, kuria buvo siūloma suvienyti visas kairiąsias Europos partijas kovai prieš artėjantį karą. Rezoliucijai buvo pritarta.

Liuksemburg dėstė marksizmo teoriją ir ekonomikos mokslus Vokietijos Socialdemokratų partijos Berlyno mokymo centre. Vienas jos mokinių, Fridrichas Ėbertas, vėliau tapo Socialdemokratų partijos lyderiu ir pirmuoju Veimaro respublikos (taip buvo vadinama Vokietija nuo 1919 m. iki 1933 m.) prezidentu.
1912 metais Roza Liuksemburg buvo Socialdemokratų partijos atstovė Europos Socialistų suvažiavime. Ji manė, jog masiniai darbininkų streikai galėtų sustabdyti vis labiau kylančią karo grėsmę. 1913 metais suvažiavime ji pasakė: „Jei jie mano, kad mes pakelsime ginklus prieš prancūzus ar kitus savo brolius, mes jiems atsakysime: mes to nedarysime!“


Roza Liuksemburg sako kalbą.

Tačiau 1914 metais bosnis studentas nušovė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį ir jo žmoną. Nužudymas išprovokavo Pirmą pasaulinį karą. Neįvyko jokie masiniai darbininkų streikai. Negana to, Socialdemokratų partijos dauguma rėmė karą. Tą darė ir Prancūzijos socialistai. Reichstage buvo vieningai nuspręsta finansuoti karą. Vokietijos Socialdemokratų partija išdavikiškai sudarė sąjungą su Imperine vyriausybe ir pažadėjo karo laikotarpiu nerengti nė vieno mitingo. Revizionizmas, su kuriuo Liuksemburg kovojo nuo 1899 metų, patyrė triumfą.
Atsakydama į Socialdemokratų partijos išdavystę, Liuksemburg išvyko į Frankfurtą rengti mitingų prieš karą. Liuksemburg kvietė darbininkus neatlikinėti karo prievolės. Už antivalstybinių nuotaikų kurstymą, Liuksemburg buvo suimta ir metams įkalinta.

1914 metų liepos mėnesį Roza Liuksemburg kartu su Karlu Liebknechtu, Klara Zetkin,
ir Francu Mėringu įkūrė Die Internationale („Internacionalo“) grupę, kuri 1916 metų sausį tapo „Spartako lyga“. Die Internationale platino nelegalias propagandines brošiūras, nukreiptas prieš karą. Liuksemburg rašė pasivadinusi slapyvardžiu „Junius“, pagal Liucijų Junijų Brutą – Romos respublikos įkūrėją.

„Spartako lyga“ nuolatos kritikavo išdavikišką Socialdemokratų partiją ir stengėsi suvienyti Vokietijos darbo žmones visuotiniam streikui. Tačiau 1916 metų birželio mėnesį Roza Liuksemburg ir Karlas Liebknechtas buvo suimti, ir įkalinti dviems su puse metų. Per kalėjimo laikotarpį, Liuksemburg 2 kartus buvo pervežta iš vieno kalėjimo į kitą. Pirmiausia į Poseną (dab. Poznanė), vėliau į Breslau (dab. Vroclavas). Tačiau net būdama kalėjime, Liuksemburg toliau rašė straipsnius, kuriuos slapta perduodavo draugams.
Vienas iš Liuksemburg parašytų straipsnių vadinosi „Rusijos revoliucija“. Jame Liuksemburg kritikavo naują bolševikų režimą, kuris, jos nuomone, anksčiau ar vėliau turėjo privesti prie diktatūros.

Kalėdama Liuksemburg parašė dar keletą svarbių straipsnių, kaip pvz. „Freiheit ist
immer die Freiheit des Andersdenkenden“ („Laisvė visada yra laisvė tiems, kurie mąsto kitaip“) bei „Die Krise der Sozialdemokratie” („Socialdemokratijos krizė“).
1917 metais „Spartako lyga“ susijungė su Nepriklausoma Socialdemokratų partija, kuriai vadovavo Hugas Hasas. Ją sudarė nuo Socialdemokratų partijos atskilę, karo nepalaikantys, nariai.

Besibaigiant I pasauliniam karui, Vokietijoje jau buvo gana stipri ekonominė krizė, trūko maisto. Nuolatiniai darbininkų streikai ir mitingai lėmė, jog 1918 metais buvo nuverstas kaizeris bei susidarė revoliucinė situacija.

Roza Liuksemburg iš Breslau kalėjimo buvo paleista 1918 metų lapkričio 8 dieną. Kitą dieną iš kalėjimo buvo paleistas Karlas Liebknechtas. Roza Liuksemburg pertvarkė „Spartako lygą“ ir pradėjo leisti naują laikraštį „Raudonoji vėliava“, kuriame skatino amnestuoti politinius kalinius. Gruodžio 14 dieną Liuksemburg ir Liebknechtas pristatė naują „Spartako lygos“ programą.
Paskutinėmis 1918 metų dienomis įvyko bendras „Spartako lygos“, nepriklausomų Socialistų ir Tarptautinių Vokietijos komunistų suvažiavimas. Jame buvo nutarta dėl susijungimo ir bendros partijos sukūrimo. 1919 metų sausio 1 dieną buvo oficialiai įkurta Vokietijos Komunistų partija. Pirmaisiais partijos vadovais tapo Roza Liuksemburg ir Karlas Liebknechtas.

1919 metų sausį Berlyną apėmė dar viena revoliucinė banga. Nors Liuksemburg nesutiko su Liebknechto pasiūlymu pasinaudoti smurto protrūkiu ir užimti valdžią, tačiau laikraštis „Raudonoji vėliava“ palaikė sukilėlius. Atsakydamas į sukilimą Socialdemokratų partijos lyderis ir buvęs Liuksemburg mokinys Fridrichas Ėbertas įsakė sukarintiems dešiniesiems fraikoro būriams sunaikinti sukilėlius. Sausio 15 dieną Berlyne buvo suimti Roza Liuksemburg ir Karlas Liebknechtas. Suėmimui vadovavęs kapitonas Valdemaras Pabstas apklausė sulaikytuosius, o tada davė įsakymą nužudyti. Kareivis Otas Rungė smogė Liuksemburg ginklo buože į galvą, o kitas kareivis – Hermanas Souchon – šovė į smilkinį. Liuksemburg kūnas buvo įmestas į Berlyno Landsvero kanalą.
Karlas Liebknechtas taip pat buvo nušautas, o kūnas be pavardės išsiųstas į morgą. Fraikoro būriai be teismo nužudė šimtus Vokietijos Komunistų partijos narių.
Daugiau, kaip po 4 mėnesių, birželio 1 dieną buvo rastas ir atpažintas Rozos Liuksemburg kūnas.

Dėl Liuksemburg nužudymo Otas Rungė buvo nuteistas 4 metams, nors davęs įsakymą nužudyti Valdemaras Pabstas ir į galvą šovęs Hermanas Souchon liko nenubausti. Vėliau atėję į valdžią naciai skyrė Rungei apdovanojimą, kaip kompensaciją už kalėjime praleistus 4 metus.
1962 metais Vokietijos laikraštis „Der Spiegel“ paėmė interviu iš Valdemaro Pabsto. Šis prasitarė, jog Socialdemokratų partijos lyderiai ir gynybos ministras Gustavas Noskė pasveikino jį ir pritarė Liuksemburg nužudymui.

Liuksemburg ir Liebknechtas buvo palaidoti Centrinėse Berlyno Friedrichsfeldo kapinėse. Kiekvienais metais sausio 15 dieną kapines aplanko daugybė komunistų ir socialistų. Tačiau 2009 metų gegužės 29 dieną Spiegel online pasirodė straipsnis, jog Friedrichsfeldo kapinėse greičiausiai palaidoti visai ne Rozos Liuksemburg palaikai. Tikrasis revoliucionierės kūnas, kaip spėjama, rastas „Charite“ klinikoje (plačiau: informacijos nuoroda).


Rozos Liuksemburg skulptūra Berlyne.

Už milžinišką indėlį į marksizmo teoriją, Roza Liuksemburg yra labai vertinama viso pasaulio kairiųjų. Yra žinoma, jog Feliksas Dzeržinskis savo darbo kabinete buvo pasikabinęs Liuksemburg portretą. Per savo gyvenimą Liuksemburg parašė per 700 straipsnių. Vienas svarbiausių veikalų – 1912 metais parašytas „Kapitalo kaupimas“. Revoliucionierės paskutiniai užrašyti žodžiai, likus dienai iki jos nužudymo, iki šiol yra plačiai žinomi tarp kairiųjų.

„<...>Rytoj revoliucija pakils su triukšmu ir paskelbs su fanfaromis jūsų terorui: AŠ BUVAU, AŠ ESU, AŠ BŪSIU!“



Parengė: Comandante
Paskelbtas: 2010-05-30 17:28