Subkomandantė Marcosas

Subkomandantė Marcosas (gimimo data ir tikrasis vardas nežinomi) – Meksikos revoliucionierius, Zapatistų Nacionalinės Išlaisvinimo Armijos vadovas, taip pat – poetas, rašytojas, aršus kapitalizmo ir neoliberalizmo kritikas. Dažnai vadinamas „naujuoju Che Guevara“.

Egzistuoja kelios versijos, kaip atsirado slapyvardis „Marcosas“. Populiariausia ir įtikinamiausia – dabartinis „Marcosas“ keliavo su savo bičiuliu (tikruoju „Marcosu“) į kalnus, tačiau Marcosas pakeliui žuvo. Dabartinis „Marcosas“ pasivadino savo bičiulo vardu.

Tikroji Markoso tapatybė nėra žinoma, kadangi jis visada dėvi kaukę. Kaukė ne tik revoliucionieriui padeda išlaikyti konspiraciją, tačiau turi ir kitą reikšmę. Pats Markosas tvirtina, jog tiek jis, tiek visi Zapatistai dėvi kaukes todėl, kad jos simbolizuoja situaciją, kurioje yra dauguma Meksikos gyventojų: gyventojai valdžiai yra nematomi ir nereikšmingi. Jie yra tarsi beveidžiai. Kitas dalykas – kaukė visus padaro lygiais. Pats Markosas pabrėžia, kad svajoja apie laikus, kai bus nereikalinga kaukė, kai bus nereikalingi ginklai. Taigi kaukė – tai pereinamojo laikotarpio simbolis.


Subcomandante Marcos centre.

Spėjama, jog Markosas, kaip ir daugelis jo kartos žmonių, greičiausiai suradikalėjo per 1968 m. įvykusias Tlatelolco skerdynes, kai valdžia ėmė šaudyti į protestuotojus ir studentus.
1983 m. Markosas pasitraukė į kalnus ir pradėjo įtikinėti skurdžiai gyvenančius vietinius gyventojus pradėti proletarinę revoliuciją prieš Meksikos buržuaziją. Tačiau vietiniai Markosui atsakė, jog jie nėra darbininkai ir jiems žemė ne tiek nuosavybė, kiek „jų bendruomenės širdis“.
Vėliau filmuojant dokumentinį filmą „Vieta, pavadinimu Čiapasas“, paklaustas apie jo pirmąsias dienas šioje provincijoje, Markosas atsakė:

„Įsivaizduokite žmogų, atvykusį iš visai kito pasaulio. Iš vieno didžiausių pasaulyje miestų. Žmogų, su universitetiniu išsilavinimu, pripratusį prie miesto gyvenimo. Tai tas pats, kas išvykti į visai kitą planetą. Nauja kalba ir aplinka. Į tave žiūrima, kaip į ateivį iš kitos planetos. Išvien girdi: „Išvyk. Tai Klaida. Tau čia ne vieta.“ Ir šitie žodžiai tau pasakomi visai ne tavo kalba. Bet jie leidžia tau žinoti – liaudis savo elgesiu; vanduo – lydamas; atokaita – kaitindama; žemė – virsdama purvu; ligos; vabalai; namų ilgesis. Tau sakoma „Tau čia ne vieta“. Jei tai ne košmaras, tai kas?“

Tačiau Markosas nepasitraukė. Jis pasinėrė į Majų kultūrą. Po vidinių kovų Nacionalinėse Išsivadavimo Pajėgose (FLN) ir nepavykusio Čiapaso sukilimo, Markosas pradėjo gvildenti socialinės revoliucijos idėją, kuri turėjo ryšį su Meksikoje labai populiariomis Italijos marksisto Antonio Gramsci idėjomis.

Trumpai apie gyvenimą ir Markoso tapatybę

„Norite sužinoti, kas aš esu? Markosas – gėjus San Franciske, negras - Pietų Afrikoje, anarchistas - Ispanijoje, palestinietis - Izraelyje, indėnas - San Kristobalio gatvėse, benamis - Nesė, rokeris - kaime, žydas - Vokietijoje, ombudsmenas - Sedene, feministas - politinėse partijose, komunistas - po šaltojo karo, kalinys - Sintalape, pacifistas - Bosnijoje, mapučė - Anduose, mokytojas - iš profsąjungų, artistas - be teatro, dailininkas - be molberto, namų šeimininkė - šeštadienio vakare kiekvienoje Meksikos vietovėje, partizanas - XX amžiaus pabaigos Meksikoje, streikuotojas - kiekvienoje įmonėje, reporteris, rašantis, kad užpildytų laikraštį, vieniša moteris - metro dešimtą valandą vakaro, pensininkas - Mechiko aikštėje, bežemis valstietis, marginalus leidėjas, nesutinkantis studentas, disidentas - neoliberalizme, rašytojas - be knygų ir skaitytojų ir pagaliu – zapatistas - Pietryčių Meksikoje. Pagaliau Markosas – tai žmogus kiekvienoje šio pasaulio vietoje. Markosas – tai visi atstumtieji, engiamieji, kovojančios mažumos, kurios garsiai sako savo „basta“. Visos mažumos, kai jos kalba, ir daugumos, kai klausosi ir išlieka pakančios. Markosas – visa tai, kas nepatogu valdžiai ir „sveikam protui“. (Iš Markoso laiško „Kai upokšniai nusileidžia“).

1996 metais Meksikos valdžia paskelbė, jog atskleidė Markoso tapatybę. Pasak Meksikos valdžios, Markosas yra Rafael Sebastián Guillén Vicente, ispanų imigrantas, gimęs 1957 metų birželio 17 dieną. Tampiko miestelyje Guillén baigė jėzuitų mokyklą, kur, turbūt, susipažino su Išlaisvinimo Teologija. Vėliau išvyko į Mechiką ir ten baigė Meksikos nacionalinį autonominį universitetą. Baigęs universitetą, Rafael Guillén pats įsidarbino profesoriumi, tačiau vėliau išėjo iš darbo. Rafael Guillén šeima teigia, jog nežino, kas jam atsitiko ir nesutinka kalbėti apie tai, jog Subkomandantė Markosas ir Rafael gali būti tas pats asmuo.
Pati šeima labai aktyviai dalyvauja Tamaulipaso valstijos politikoje, remia Institucinę Revoliucinę partiją, valdžiusią Meksiką daugiau, kaip 70 metų. Pats Markosas šią partiją aršiai kritikuoja. Tariamo Markoso (Rafael Guillén) sesuo Mercedes del Carmen Guillén Vicente yra Tamaulipaso valstijos generalinė prokurorė ir labai įtakinga Institucinės Revoliucinės partijos narė.

2001 metais Markosas atvyko į Meksikos nacionalinį autonominį universitetą. Sakydamas kalbą, prasitarė, jog čia jau yra buvęs anksčiau. Per interviu su žurnalistais García Márquez ir Roberto Pombo, Markosas pasakojo apie savo vaikystę ir auklėjimą: „Mūsų šeima priklausė vidurinei klasei. Tėvas, šeimos galva, dėstė kaimo mokykloje. Tada, kaip sakydavo tėvas, mokytojas turėjo nupjauti tau ausis už buvimą komunistu. Mano motina taip pat dėstė kaimo mokykloje. Mūsų šeima neturėjo finansių problemų.“ Markoso tėvai puoselėjo sūnaus meilę kalbai ir literatūrai: „Mūsų šeimoje žodžiai turėjo ypatingą vertę. Mūsų pasaulio pažinimas vyko per kalbą. Skaityti išmokome ne tiek mokykloje, kiek iš laikraščių. Tėvai mums davė knygų, kurios padėjo pažinti įvairius dalykus. Vienaip ar kitaip, mes įsisavinome kalbą ne kaip bendravimo būdą, bet kaip kūrybos priemonę. Tai buvo daugiau malonumas, nei pareiga.“
Kai Markoso paklausė, kiek jam tada buvo metų, jis atsakė: „šiuo metu man 518“ ir ėmė juoktis.

Kūryba

Markosas yra parašęs daugiau, kaip 200 esių ir pasakojimų, paskelbęs 21 knygą politinėmis ir filosofinėmis temomis. Esės ir pasakojimai yra surašyti į įvairias knygas. Markosas teikia pirmenybę ne tiesioginiams pareiškimams, bet ezopiškai kalbai, todėl jo kūryba panašėja į pasakėčias. Nors kai kurie darbai yra ir be užslėptos kalbos.

2003 m. sausio mėnesį laiške, skambiu pavadinimu „Aš šiku ant visų šios planetos revoliucinių avangardų“, rašytame baskų ETA sukilėliams, Markosas sako: „Mes mokome [Zapatistų vaikus], kad yra tiek daug žodžių, visai kaip spalvų. Ir yra tiek daug idėjų, todėl viduje jų yra pasaulis, kur žodžiai gimsta. Ir mes mokome juos sakyti tiesą, tai, ką nori pasakyti – sakyti iš širdies.“

Markoso knyga vaikams „Spalvų istorija“ (isp. La Historia de los Colores, angl. The Story of Colors) yra viena skaitomiausių jo knygų. Nors knygoje aprašytas Majų civilizacijos atsiradimo mitas, tačiau ši knyga moko tolerancijos ir pagarbos. Knyga yra išleista ir anglų kalba.

Markosas yra parašęs esę, kurioje tvirtina, jog globalizacija ir neoliberalizmas sukels „Ketvirtą pasaulinį karą“. Šaltąjį karą Markosas yra įvardijęs kaip „Trečią pasaulinį karą“.

---

Kodėl subkomandantė? Anot Markoso, daugelis nori būti komandantais, viršininkais ir mažai yra tų, kurie nori tarnauti, būti pagalbininkais. Be to – tai pirmiausia indėnų kova, todėl ir komandantas turi būti indėnas. Jis esą tėra jų pagalbininkas.


Zapatistų Nacionalinės Išlaisvinimo Armijos vėliava.

Taip pat rekomenduojame perskaityti: Zapatistų Nacionalinė Išlaisvinimo Armija



Parengė: Comandante
Dalis informacijos paimta iš anarchija.lt

Paskelbtas: 2010-04-01 11:52