V. I. Leninas apie I-ąjį Pasaulinį karą (1916 m. kalba)

Štai jau daugiau kaip pusantrų metų siaučia Europos karas. Ir kiekvieną tolesnį karo mėnesį, kiekvieną tolesnę jo dieną darbininkų masėms vis labiau paaiškėja, kad Cimervaldo manifeste buvo pasakyta tiesa; jame buvo pasakyta, kad kapitalistų frazės apie „tėvynės gynimą" ir panašiai yra ne kas kita, kaip apgaulė. Kasdien vis labiau paaiškėja, kad tai kapitalistų, stambiųjų plėšikų, karas, — jie vienas su kitu kivirčijasi dėl to, kas iš jų gaus daugiau grobio, apiplėš daugiau šalių, prispaus ir pavergs daugiau nacijų.

Tai skamba neįtikimai, ypač draugams šveicarams, bet vis dėlto yra tiesa, kad ir pas mus Rusijoje ne tik kruvinasis carizmas, ne tik kapitalistai, bet ir dalis vadinamųjų arba buvusiųjų socialistų kalba, kad Rusija kariaujanti „gynybinį karą", kad Rusija kovojanti tik prieš Vokietijos įsiveržimą. O iš tikrųjų visas pasaulis žino, kad carizmas jau daugelį dešimtmečių Rusijoje engia daugiau kaip šimtą milijonų kitų tautybių žmonių, kad Rusija jau daugelį dešimtmečių laikosi plėšikiškos politikos, nukreiptos prieš Kiniją, Persiją, Armėniją, Galiciją. Nei Rusija, nei Vokietija ir jo-kia kita didžioji valstybė neturi teisės kalbėti apie „gynybinį karą": visos didžiosios valstybės kariauja imperialistinį, kapitalistinį karą, plėšikišką karą, kad galėtų engti mažas ir svetimas tautas, kad galėtų pelnytis kapitalistai — iš masių baisių kančių, iš proletarų kraujo jie išspaudžia gryną savo milijardinių pajamų auksą. Prieš ketverius metus, 1912 metų lapkričio mėnesį.

Jau buvo paaiškėję, kad artėja karas, viso pasaulio socialistų atstovai susirinko Bazelyje į Tarptautinį socialistų kongresą. Jau tada negalima buvo abejoti, kad būsimasis karas bus didžiųjų valstybių, didžiųjų grobuonių, karas, kad kaltė dėl karo tenka visų didžiųjų valstybių vyriausybėms ir kapitalistų klasei. Ir Bazelio manifeste, kurį vienbalsiai priėmė viso pasaulio socialistų partijos, ši tiesa viešai pareiškiama. Bazelio manifeste nė vienu žodžiu neužsimenama apie „gynybinį karą", apie „tėvynės gynimą". Jame pliekiamos visų be išimties didžiųjų valstybių vyriausybės ir buržuazija. Jame atvirai sakoma, kad karas bus didžiausias nusikaltimas, kad darbininkai laiko nusikaltimu šaudyti vienas į kitą, kad karo baisybės, darbininkų pasipiktinimas jomis neišvengiamai turi sukelti proletariato revoliuciją.

Kai karas iš tikrųjų prasidėjo, tada visi pamatė, kad Bazelyje buvo teisingai apibrėžtas šio karo pobūdis. Bet socialistų ir darbininkų organizacijos vieningai nesilaikė Bazelio nutarimų, o suskilo. Dabar visose pasaulio šalyse matome, kaip socialistų ir darbininkų organizacijos pasidalijo į dvi dideles stovyklas. Mažesnioji dalis, būtent vadai, funkcionieriai ir valdininkai, išdavė socializmą ir stojo į vyriausybių pusę. Antroji dalis, kuriai priklauso susipratusių darbininkų masės, toliau telkia savo jėgas ir kovoja prieš karą dėl proletariato revoliucijos.

Be kita ko, šios antrosios dalies pažiūros yra išreikštos Cimervaldo manifeste.

Pas mus Rusijoje nuo pat karo pradžios Dūmos darbininkų deputatai kovojo ryžtingą revoliucinę kovą prieš karą ir caro monarchiją. Penki darbininkų deputatai: Petrovskis, Badajevas, Muranovas, Sagovas ir Samoilo-vas platino revoliucinius atsišaukimus prieš karą ir energingai agitavo už revoliuciją. Carizmas įsakė suimti šiuos 5 deputatus, atidavė teismui ir nuteisė ligi gyvos galvos ištremti į Sibirą. Jau ištisus mėnesius Rusijos darbininkų klasės vadai kamuojasi Sibire, bet jų veikla nesužlugdyta, jų darbą, vadovaudamiesi tokiomis pat idėjomis, toliau dirba susipratę visos Rusijos darbininkai.

Draugai! Čia jūs girdėjote įvairių šalių atstovus kalbant apie revoliucinę darbininkų kovą prieš karą. Aš tik noriu dar pateikti jums didžiausios ir turtingiausios šalies, būtent Jungtinių Amerikos Valstijų, pavyzdį. Šios šalies kapitalistai dabar gauna iš Europos karo milžinišką pelną. Ir jie taip pat agituoja už karą. Jie sako, kad Amerika taip pat turinti ruoštis dalyvauti kare, šimtai milijonų dolerių liaudies pinigų turį būti išspausti naujam ginklavimuisi, ginklavimuisi be galo. Ir dalis Amerikos socialistų pritaria šiam apgaulingam, šiam nusikalstamam raginimui. Bet aš jums perskaitysiu, ką rašo draugas Eugenijus Debsas, populiariausias Amerikos socialistų vadas, Amerikos socialistų partijos kandidatas į respublikos prezidento postą.

1915 m. rugsėjo 11 d. Amerikos laikraštyje „Appeal to Reason" („Apeliavimas į protą") jis sako: „Aš ne kapitalistų kareivis, aš proletaras revoliucionierius, aš priklausau ne reguliariai p l u t o k r a t i j o s armijai, o reguliariai liaudies armijai. Aš atsisakau eiti į karą už kapitalistų klasės interesus. Aš prieš bet kokį karą išskyrus vieną, vien už šį karą aš pasisakau iš visos širdies: už pasaulinį į karą socialinės revoliucijos vardan. Aš esu pasiryžęs dalyvauti šiame kare, jei dėl viešpataujančiųjų klasių kaltės karas iš viso bus būtinas."

Taip Amerikos darbininkams rašo mylimasis jų vadas, amerikiečių Bėbelis drg. Eugenijus Debsas.

Ir tai jums, draugai, vėl parodo, kad visose pasaulio šalyse iš tikrųjų pradedamos telkti darbininkų klasės jėgos. Baisybės ir liaudies kančios kare yra nepaprastos, bet mums nereikia ir nėra jokio pagrindo su neviltimi žiūrėti į ateitį.

Ne veltui kris milijonai aukų kare ir dėl karo. Milijonai, kurie badauja, milijonai, kurie aukoja savo gyvybę apkasuose, jie ne tik kenčia, bet ir telkia jėgas, svarsto, kokios yra tikrosios karo priežastys, grūdina savo valią ir vis aiškiau ir aiškiau supranta, kad reikalinga revoliucija. Didėjantis masių nepasitenkinimas, kylantis burzdėjimas, streikai, demonstracijos, protestai prieš karą, - visa tai vyksta visose pasaulio šalyse.

Ir tai mums laiduoja, kad po Europos karo įvyks proletariato revoliucija prieš kapitalizmą.



KALBA INTERNACIONALINIAME MITINGE BERNE 1916 m. VASARIO 8 d.
V. I. Leninas, Pilnas raštų rinkinys, 27 t, 218 psl., „Mintis“, 1983 m.
Paskelbtas: 2010-03-11 15:31